A -  B -  C -  D -  E -  F -  G -  H -  I -  J -  K  -  L  -  M -  N - O  -  P -  R -  S -  Š -  T -  U -  V -  Z -  Ž

 

Eusapia (Euzapija Paladino, 1854-1918), spiritizmo klestėjimo laikų mediumė iš Neapolio. Jos fenomeną mokslininkai ir parapsichologijos entuziastai tyrė beveik 40 m. Keista ir prieštaringai vertinama asmenybė. Ne kartą buvo nutverta sukčiaujant, tačiau skeptikams, naudojantiems griežtus kontrolės metodus, demonstravo nepaaiškinamus reiškinius, kurių realumu niekas nesuabejojo. Būtent dėl skandalingos E. Paladino reputacijos spiritistinės materializacijos reiškinys atsidūrė rimtų mokslininkų dėmesio centre. Ją stebėjo ir tyrė: Lombrozo Cesare, Richet Charles Robert, Flammarion Camille Nicolas, Crookes William, Lodge Oliver Joseph, Myers Frederic William Henry, Carrington Hereward Hubert Lavington, Hodgson Richard ir daugelis kitų.

 

 

Trumpa biografija 

Apie E. Paladino vaikystę žinoma nedaug. Jos gimimas 1854 m. sausio mėn. motinai kainavo gyvybę. Iki 12 m. ji su savo tėvu – smulkiu mafijozu ir kontrabandininku – klajojo po Italijos Bario provinciją (it. Provincia di Bari), kol šis žuvo susirėmime su pakrantės saugos tarnyba. 

Našlaite tapusią neraštingą mergaitę priglaudė keliaujantys fokusininkai, kurie ją išmokė visokių triukų. Kartą, žongliruodama ant lyno, Euzapija nuslydo ir krisdama smarkiai susitrenkė galvą. Niekas nesitikėjo, kad ji išgyvens, ir cirkininkai ją paliko Neapolio bažnyčios prieglaudoje. 

Mergaitė pasveiko, bet liko invalide: jos momens kaulas buvo smarkiai įdubęs, sukeldavęs stiprius migrenos priepuolius, traukulius ir apalpimą. Iš prieglaudos ją, kaip tarnaitę, pasiėmė turtinga Neapolio šeima, kuri domėjosi spiritizmu.  

Liguista Euzapijos būklė jai trukdė tvarkyti namus, ir šeimininkai ją nutarė atiduoti į vienuolyną. Tada viename šeimos stalasūkio seanse mergaitė atliko kelis paprastus triukus, bildėdama indais ir judindama kėdes. Visa tai padarė didelį įspūdį ir šeima suprato, kad Euzapija – nepaprastas vaikas.  

Vėliau ją atrado senjoras Damianis, žinomas Italijos paranormaliųjų reiškinių tyrėjas. Jo pažintis su Euzapija įvyko mistinėmis aplinkybėmis. Jo žmona buvo nuėjusi į spiritizmo seansą Londone, kur spiritizmo aplinkoje žinoma būtybė Džonas Kingas, teigusi esanti jūrų plėšiko Henrio Morgano dvasia, žiūrovams pranešė, kad Neapolyje gyvena mergaitė mediumė, jo reinkarnavusi dukra, ir padiktavo jos adresą. 1872 m. Damianis nuvyko šiuo adresu ir nurodytame name rado E. Paladino, apie kurią iki šiol nieko nebuvo girdėjęs[1].  

 

Paranormaliosios veiklos pradžia

Damianio prižiūrima mergaitė pradėjo sparčiai vystyti savo gabumus. Pirmuosius 5-6 m. ji skyrė vad. „nekontaktiniam mediumizmui“. Vėliau jos seansuose ėmė rodytis vaiduokliškos rankos ir miglotos figūros. Jos dvasinis mokytojas buvo vis tas pats Džonas Kingas, kuris su dalyviais bendraudavo bildesiais, bet kartais ir italų kalba. E. Paladino kiekvieną kartą žinodavo, kas netrukus įvyks ir perspėdavo apie tai dalyvius. Žiūrovai matydavo, kaip ji, materializuodama objektą, išgyvendavo kančias – raitėsi konvulsijose, desperatiškai gestikuliuodavo. Charakteringa E. Paladino seansų ypatybė buvo svečių jaučiama užuojauta, jų noras jai padėti. Seansuose kažkokiu būdu buvo panaudojama jų kolektyvinė mintis ir valia. 

 

 

Mokslinių tyrimų pradžia 

Pirmasis mokslo atstovas, garsiai pareiškęs, kad E. Paladino demonstruoja tikrus spiritistinius reiškinius, buvo Neapolio prof. Ercole Chiaia. 1888 m. rugpjūčio 9 d. jis atvirame laiške pakvietė C. Lombroso stebėti E. Paladino. Profesorius rašė[1]:  

„Rašau apie žemiausio visuomenės luomo moterį invalidę. Jai apie 30 m. ir ji visiškai neraštinga; jos išvaizda niekuo neišsiskiria, ji neturi moteriško žavesio. Tačiau ji gali bet kuriuo paros metu visą valandą linksminti smalsuolius neįtikėtinais dalykais. Pririšta prie kėdės ar laikoma rankomis ji prie savęs pritraukia baldus, kelia juos nuo grindų, pakabina ore, tarytum Mahometo karstą, ir leidžia žemyn cikliniais judesiais. Ji juos kilnoja, kaip tik nori, o jie tarytum paklūsta jos valiai. Grindyse, lubose, sienose ji sukelia kokio tik nori ritmo bildesius ir, tenkindama svečių pageidavimus, savo kūne sukelia kažką panašaus į elektros iškrovas[1]...“ 

Buvo aprašyti ir kiti E. Paladino gebėjimų pavyzdžiai: induose su minkštu moliu likdavo delnų atspaudai ir net veidų išraiškos, mediumė levituodavo (ją net bandydavo sulaikyti), grodavo muzikos instrumentais ir daugiau kaip 10 cm didindavo savo ūgį.  

„Ji kaip indų guminė lėlė, kaip naujo tipo automatas, kuris įgauna keistas formas. Kiek ji turi rankų ir kojų? Mes nežinom. Kol žiūrovai ją laikė už kojų ir rankų, mes matėme, kaip nežinia iš kur jai išdygdavo papildomos galūnės. Tokios didžiulės pėdos negalėtų tilpti į jos batelius. Visa tai perša mintį, kad čia įsikiša kažkokia paslaptinga jėga.“ 

 

 

C. Lombroso dalyvavimas 

1891 m. vasario mėn. du E. Paladino seansus Neapolyje aplankė prof. C. Lombroso. Vėliau jis rašė: „Pasimetęs ir susigėdęs prisimenu, kaip atkakliai neigiau spiritistinių reiškinių realumą.“ Savo 1892 m. ataskaitoje, publikuotoje moksliniame žurnale Annales des Sciences Psychiques, C. Lombroso ne tik pripažino, kad šie reiškiniai realūs, bet ir aprašė daugelį atvejų, kuriuos jis stebėjo pats, tvirtai laikydamas mediumę už kojų ir rankų. Jo įsitikinimas paskatino pradėti tyrimus ir kitus Europos mokslininkus, o E. Paladino daug metų teko dalyvauti daugybėje eksperimentų.  

 

Asmeninės savybės ir charakterio keistenybės 

Po daugelio metų (1909) savo knygoje „Kas – po mirties?“ (angl. After death – what?) C. Lombroso paskelbė kai kurias savo tyrimų objekto asmenines savybes. Jis rašė, kad E. Paladino kultūra pačios tamsiausios valstietės lygio, tačiau, nepaisant to, „ji turi intuiciją ir savotišką intelektą, kuris jai leidžia bendravimo metu akimirksniu atpažinti ryškius žmones. Jos požiūriui į žmogų jokios įtakos neturi jo pūstas autoritetas, padėtis visuomenėje, ji vadovaujasi tik savuoju žmonių vertinimu“. Pažymėdamas moters naivumą ir atviraširdiškumą, jis pripažindavo, kad kartais ji demonstruodavo gudrumą ir net suktumą. Paaiškėjo, kad ji turi itin aštrų vizualinį regėjimą – ji galėdavo atsiminti penkis skirtingus tekstus, kurie jai buvo rodomi tris sekundes, ir labai greitai, net užrištomis akimis, ne tik atvaizduodavo paviršutiniškai matytus žmones, bet ir juos apibūdindavo, kaip asmenybes

C. Lombroso pažymėjo jos keistą charakterį, polinkį į isterijos priepuolius, o kartais tiesiog į beprotybę. E. Paladino buvo itin permainingo būdo, labai linkusi į visokias neįprastas fobijas (pvz., ji siaubingai bijojo susipurvinti rankas), bet ir turėjo beveik vaikišką polinkį svajoti. Ji išgyvendavo haliucinacijas, matydavo savo pačios vaiduoklį, greitai įsiplieksdavo, ypač, kai būdavo kritikuojama, ir savo skriaudikus puldavo su kumščiais. Visi šie trūkumai keistai egzistuodavo kartu su „nepaprastu širdies gerumu, dosnumu vargšų atžvilgiu, noru palengvinti kitų žmonių ir net gyvūnų, su kuriais žiauriai elgiamasi, gyvenimą[1]“. 

Ataskaitoje apie 1898 m. seansą C. Flammariono namuose buvo rašoma: „Krenta į akis du dalykai: jos didelės, liepsnojančios keista ugnimi, kaip Vezuvijaus lava, akys. Kita ypatybė – jos keistos formos burna. Niekuomet negali pasakyti, kokias emocijas atspindi jos veidas – susidomėjimą, kančią ar pašaipą.“ 

C. Lombroso, kruopščiai ištyrinėjęs E. Paladino, negalėjo nepripažinti jos polinkio sukčiauti. Ji vis stengdavosi išlaisvinti rankas, keliais kelti stalus. Žmonės matė, kaip ji sode rinko gėles, kurios vėliau, neva, materializuodavosi per seansus. Analogiškas išvadas padarė ir italų psichiatras prof. Enrico Morselli. Tačiau abu tyrėjai teigė, kad E. Paladino demonstravo ir reiškinius, kurių tikrumas stebėtojams nekėlė abejonių.  

Štai kaip E. Morselli aprašė įvykius, kai E. Paladino išlaisvino ranką ir ją ištiesė prie vamzdžio, kuris gulėjo ant stalo: 

„...Tuo metu, kai kontrolė buvo ypač kruopšti, vamzdis staiga pakilo nuo stalo ir dingo spintoje, praskridęs tarp mediumės ir stebėtojų. Matyt, mediumė ranka bandė padaryti tai, ką vėliau padarė paranormaliuoju būdu. Ji nebandė tiesmukai apgauti. Nėra abejonių, kad mediumė nelietė vamzdžio, ji to negalėjo padaryti. Bet jei ir būtų lietusi, neturėtų galimybės patalpinti vamzdį į spintą už jos nugaros[1].“ 

1892 m. C. Lombroso estafetę perėmė Milano komisija. Ji buvo sudaryta iš Milano observatorijos direktoriaus prof. Giovannio Schiaparellio, fizikos prof. Gerosa'os, natūrfilosofijos daktaro G. Ermacora'os, Rusijos imperatoriaus valstybės patarėjo Aksakovo Aleksandro Nikolajevičiaus ir kitų. Buvo stebėta 17 seansų. 

Daugelis tyrėjų paliko ataskaitas, kuriose aprašė daugybę atvejų; pasirodančias ir juos liečiančias vaiduokliškas rankas, stalo skrydžius po kambarį. 1894 m. Paryžiuje E. Paladino stebėjo Prof. Ch. Richet, seras O. Lodge'as, F. Myersas ir kt. O. Lodge'as rašė: „Kad ir kokie būtų tų įvykių aiškinimai, aš priverstas pripažinti, kad jie tikri[2].“  

 

Paranormaliųjų tyrimų bendruomenė 

Po to, kai O. Lodge'as padarė pranešimą Society for Psychical Research (Paranormaliųjų tyrimų bendruomenėje – PTB), seras W. Crookesas pastebėjo, kad šie reiškiniai labai panašūs į tuos, kurie buvo stebimi Home Daniel Dunglas pasirodymuose. O. Lodge'o pranešimą sukritikavo daktaras R. Hodgsonas. 1895 m. rugpjūtį ir rugsėjį jis Kembridže pats stebėjo mediumę. Paskutinis seansas buvo labai nesėkmingas. R. Hodgsono oponentai tvirtino, kad dėl to kalta jų kontrolės metodika. Kad ir kaip būtų, PTB savo žurnale Journal of the Society for Psychical Research, atspausdinusiam sero Oliverio ataskaitą, pažymėjo, kad „dvasinės rankos, atsiradusios šalia mediumės kūno, perša mintį, kad čia be sukčiavimo neapsieita“. Po to PTB nutarė nutraukti su E. Paladino visus santykius.  

Vėliau H. Carringtonas pastebėjo, kad Kembridžo stebėtojai neturėjo nė menkiausio supratimo apie vad. ektoplazmines galūnes – reiškinys, kurį demonstravo Henrys Slade'as ir kiti mediumai. „Visus prieštaravimus galima paneigti, jei tarsimės, kad Euzapija laikinai materializuoja „trečiąją ranką“ ir, pademonstravusi kurį nors reiškinį, įtraukia ją į save.“ – rašė H. Carringtonas. Šią prielaidą patvirtino daugelis vėlesnių stebėtojų. 1894 m. seras O. Lodge'as šį reiškinį pavadino „papildomų galūnių atsiradimu“. Jos buvo Euzapijos kūno tąsa arba esančios labai arti jo. 

Vėliau prof. M. Bottazzis taip aprašė mediumės seanse vykstančius įvykius: „Ant mano dešiniojo dilbio nusileido ranka, bet jo nesuspaudė. Šį kartą aš prie jos ne tik prisiliečiau, bet galėjau aiškiai matyti natūralios kūno spalvos žmogaus ranką, apčiuopti pirštus ir šiltą grublėtą delną. Paskui ranka ištirpo (mačiau savo akimis) madam Paladino kūne, įsitraukė į jį kreiva trajektorija. Prisipažinsiu, ėmiau įtarti, kad nepastebėjau, kaip Euzapija išlaisvino savo kairę ranką. Tačiau šis įtarimas neturėjo pagrindo, nes mudviejų rankos, kaip ir anksčiau, buvo sujungtos[1]“. 

1907 m. liepos mėn. prof. Galeottis panašų reiškinį pavadino „kairiosios mediumės rankos susidvejinimu“: „Viena iš jų gulėjo ant stalo, ir lietė M. Bottazzio ranką. Kita, tarytum išaugdama iš peties, palietė dešiniąją ir joje ištirpo.“ Panašūs pranešimai kartkartėmis kartodavosi. 

1905-1907 m. mediumės tyrimų ėmėsi Paryžiaus psichologijos institutas. Stebėtojų tarpe buvo Kiuri Pjeras ir Marija. Iš viso buvo organizuoti 43 seansai, kurių metu stebimi realūs nepaaiškinami reiškiniai; jų mediumė negalėjo sufalsifikuoti, net labai stengdamasi. 

1908 m. PTB nutarė grįžti prie E. Paladino tyrimų, pasikvietusi 3 užkietėjusius skeptikus: praktikuojantį magą ir iliuzionistą Baggally Williamą Wortley, bendruomenės, turėjusios didelę apsišaukėlių demaskavimo patirtį, garbės sekretorių Fildingą Frensį Henry Everardą Josephą ir H. Carringtoną, kuris rašė, kad per savo gyvenimą nė karto nebuvo sutikęs tikro mediumo. Lapkričio ir gruodžio mėn. komisija Neapolio Viktorijos viešbučio numeryje surengė 11 seansų. PTB, tikėdamasi kartą ir visiems laikams demaskuoti mediumę, gavo priešingą rezultatą. 

Savo ataskaitą komisija paskelbė žurnalo Proceedings of the Society for Psychical Research 59 numeryje. Net užkietėjęs spiritualizmo priešininkas F. Podmore buvo priverstas pripažinti: „Čia, galbūt pirmą kartą šiuolaikinio spiritualizmo istorijoje, matome nuodugniai išdėstytus faktus. Kiekvienas, susipažinęs su komisijos ataskaita, sutiks su tuo, kad į visa tai negalima numoti ranka, kaip į paprastą sukčiavimą.“ Pilna ataskaita apie šiuos ilgalaikius tyrimus pateikta H. Carringtono knygoje „Eusapia Palladino ir jos fenomenas“[3]

 

Kelionė į JAV 

1910 m. E. Paladino atvyko į JAV. Iki to laiko jos gebėjimai buvo ryškiai nusilpę, o pranešimų apie jos bandymus sukčiauti gerokai padaugėjo. Tačiau, kaip ir anksčiau, pasirodydavo ir žinučių apie jos tikras materializacijas. Vieną tokį reiškinį stebėjo ir tais laikais žinomas iliuzionistas Thurston Howard, kurį kviesdavosi į seansus vienu tikslu – demaskuoti šarlataną. 

Amerikoje vienas žurnalistas jos paklausė, ar ji kada nors buvo „nutverta už rankos“ sukčiaujant. Jos atsakymas buvo įdomus: „Tarp žmonių, kurie susirenka aplink stalą, visuomet atsiras tokių, kurie tik ir laukia, kad aš ką nors padaryčiau ne taip, jie to tiesiog trokšta. Seansas prasideda, aš pasiekiu transo būseną, bet man niekas neišeina. Žiūrovai pradeda nekantrauti, jie žūtbūt nori stebuklų. Taigi vieni laukia sukčiavimų, kiti – stebuklų. Jų sąmonė jau iš anksto tam paruošta, ir aš grynai nesąmoningai jiems paklustu. Taip atsitinka ne dažnai, bet būtent tokie žmonės savo valios pastangomis mane priverčia taip elgtis[1]

1918 m. E. Paladino mirė. Ji buvo neraštinga, todėl nežinojo, kad visus tuos 40 m. jos fenomenas sukėlė daug diskusijų ir buvo aktyviai aptarinėjamas spaudoje bei mokslo bendruomenėse. „E. Paladino fenomenas, be abejo, labai savotiškas ir galima nedvejojant teigti, kad iki jos spiritizmo istorijoje nebuvo galingesnio mediumo, - rašė Doyle Arthur Conan. – Ir nors ji kartais įkliūdavo sukčiaujant, negalima atmesti realiai pasiektų rezultatų[1]“. 

 

 

___________________________________________________________

1. „The History of Spiritualism“ by Arthur Conan Doyle, 2 vols., June 1926.

2. „Journal of the Society for Psychical Research“, Vol. VI, November 1894, pp. 334, 360.

3. „Eusapia Palladino and Her Phenomena“ by Hereward Carrington, 1909.