A - B - C - D - E - F - G - H - I - J - K - L - M - N - O - P - R - S - Š - T - U - V - Z - Ž
Spiritizmas (lot. spiritus – dvasia), ezoterizmo doktrina, grindžiama tikėjimu, kad žmogus gali bendrauti su anapusiniu pasauliu, mirusiųjų dvasiomis (vėlėmis), specifinė tokio bendravimo praktika. Spiritizmo seansų metu ryšį su dvasiomis nustato ir palaiko tam tikri asmenys – mediumai.
Spiritizmas – tikrovės pažinimo būdas, vienas psichofizinių reiškinių tyrimo metodų. Pirmasis „spiritizmo“ terminą įvedė Allanas Kardecas, kuris yra ir pirmosios XIX a. vid. spiritizmo doktrinos autorius. A. Kardecas apibrėžė spiritizmą kaip „mokslą, tiriantį bekūnių būtybių ir žmonių sąveiką“. Pagal turinį spiritizmas giminingas spiritualizmui – filosofiniam mokymui, kurio pradmenys jau buvo antikos laikais. Spiritistų judėjimo dalyviai vėliau ne kartą bandė apibrėžti „spiritizmo“ ir „spiritualizmo“ sąvokų ribas. Seras Artūras Konanas Doilis savo „Spiritualizmo istorijoje“[21] tikslina: „Spiritizmas yra spiritualizmo dalis, bet ne atvirkščiai“. Šiais laikais terminai „spiritizmas“ ir spiritualizmas“ daugelio laikomi sinonimais, o spiritizmas dažn. suprantamas kaip praktika (spiritizmo seansai), kuri neretai lydima įvairių psichofizinių reiškinių – beldimų, telekinezės, diktuotės (automatinio rašymo), stalasukio reiškinio. Spiritizmo reiškiniams giminingas poltergeistas, kuris buvo stebimas dar gerokai anksčiau, nei kilo susidomėjimo spiritizmu banga.
Bendravimo su dvasiomis istorija turi gilias šaknis. Išliko liudijimų, kad dar sen. graikai ir romėnai praktikuodavo dvasių iškvietimą. Jie nuolat klausdavo mirusiųjų patarimo, egzistavo net ypatinga nekromantų klasė (nekromantija). Net išminčius Sokratas bendravo su „paslaptinguoju genijumi“ ir naudojosi jo informacija.
Bendravimas su mirusių protėvių vėlėmis buvo būdingas visoms tautoms. Jas iškviesdavo tam tikri žmonės – žiniuonys, burtininkai, šamanai (šamanizmas). Į jas kreipdavosi patarimo, pagalbos, o jos padėdavo ligos, stichinės nelaimės, priešų antpuolio atveju. Tais laikais dvasinis pasaulis buvo natūrali realaus gyvenimo tąsa.
„Modernusis“ spiritizmas susikūrė tik XIX a. vid. Jo pirmtakais laikomi: Swedenborg E. (I. Svedenborgas), Mesmer F. A. (F. Mesmeris) ir Davis A. J. (A. Davisas). Šie tyrėjai, kiekvienas savaip, nagrinėjo klausimus, susijusius su pomirtiniu gyvenimu, ieškojo bendravimo su anapusiniu pasauliu galimybių.
Svarų indėlį į spiritualizmo vystymąsi įnešė jau minėtas prancūzų psichikos reiškinių tyrėjas A. Kardecas. Jo parašytą „Dvasių knygą“ (pranc. Le Livre des Esprits, 1856) daugelis laiko „spiritualizmo biblija“. Autoriaus žodžiais, jos bendraautoriai – mirusiųjų dvasios.
Paranormaliuosius reiškinius, vykstančius spiritizmo seansų metu, A. Kardecas ėmė tyrinėti 1850. Per savo draugo dukras – mediumes, jis sužinojo apie savo misiją, kurios esmė „suteikti žmonijai žinių apie pasaulį ir gyvybės raidą“. Įtikėjęs savo ypatinga misija A. Kardecas ėmė kurti savąjį „Šventąjį raštą“. Po dvejų metų tyrimų jis nutarė turįs užtektinai informacijos, kad būtų sukurta „visiškai nauja žmonijos egzistavimo, jos likimo ir paskirties teorija“. Jo knygoje išdėstyti pagr. teiginiai: žmonijos dvasinis tobulėjimas vyksta reinkarnacijų ratu; dvasia, perėjusi visus persikūnijimus, tampa „švari“ ir pelno amžiną palaimingą gyvenimą; patirtis, kurią dvasios įgauna žemiškajame gyvenime, neprapuola; persikūnijusios dvasios gyvena įvairiose Visatos planetose.
A. Kardeco spiritizmas buvo labai populiarus aukščiausiose prancūzų visuomenės sluoksniuose. A. K. Doilis rašė[21]: „Ne paslaptis, kad imperatorius Napoleonas III domėjosi spiritizmu. Jis ne kartą kviesdavosi A. Kardecą ir juodu ilgai kalbėdavosi.“
Spiritizmo sekėjai išskiria vieną datą: 1848 03 31; tos dienos įvykiai įgavo platų atgarsį ir sukėlė didelį susidomėjimą spiritizmo reiškiniais JAV. Tų metų kovo mėn. fermerio Džono Foxʼo šeima Kalifornijos Hydesvilleʼo mieste pusvelčiui įsigijo didelį medinį namą. Sklido gandai, kad name vaidenasi. Nuogąstavimai netrukus pasitvirtino: kartą naktį namuose kažkas ėmė atkakliai belstis. Šiais laikais tokie dalykai vadinami poltergeistu arba liaudiškai – „bilduku“. Viena Foxʼo dukrų Kate iškėlė mintį, kad kažkokia protaujanti, bet bekūnė būtybė jiems nori kai ką pasakyti. Pagaliau, 1848 03 31 Kate pavyko užmegzti ryšį – juodu ėmė bendrauti beldimais: vienas beldimas reiškė „ne“, du beldimai – „taip“. Pasinaudodama šiuo ryšio metodu būtybė informavo dalyvius, kad ji yra keliaujančio prekeivio dvasia; šis šiame name buvo apiplėštas, peiliu nužudytas ir užmūrytas rūsyje. Įvykiai Foxʼų namuose pažadino miestelį iš miego – kaimynai miniomis traukdavo į jų namus. Vėliau su dvasia pradėjo bendrauti ir kitos Fox seserys. Apie jas netrukus sužinojo ne tik visa valstija, bet ir šalis.
Beje, 1904, kai seserys jau buvo mirusios, sugriuvusioje rūsio sienoje rado įmūryto žmogaus palaikus. Pagal visus požymius jis ir buvo tas dingęs prekeivis. Ši žinia apskriejo visą Ameriką
Spiritizmo istorijoje seserys Fox figūruoja kaip pirmosios mediumės. Tačiau, kaip pažymėjo A. K. Doilis[21], jos nebuvo pirmosios, pradėjusios bendrauti su dvasiomis – po to, kai Hydesvilleʼo įvykiai tapo plačiai žinomi, apie savo patirtį ėmė pasakoti ir tie, kurie anksčiau neišdrįsdavo.
Nuo XIX a. vid. JAV, o vėliau ir visą pasaulį užliejo spiritizmo seansų banga. JAV tiek prisidaugino mediumų, kad daugelis jų, neatlaikę konkurencijos, buvo priversti palikti šalį ir ieškoti gerbėjų bei globėjų Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir Rusijoje. Šiose šalyse sparčiai kūrėsi spiritizmo bendruomenės. Buvo leidžiami laikraščiai, žurnalai, viena po kitos pasirodydavo knygos, kurių autoriai buvo žinomi to meto žmonės – mokslininkai, rašytojai, visuomenės veikėjai ir net politikai. Ypač populiarus spiritizmas tapo inteligentijos tarpe.
Nuo spiritizmo antpuolio „krito“ net „Baltieji rūmai“ – yra žinoma, kad tuometinis JAV prezidentas Abrahamas Lincolnas ir pirmoji JAV ledi Mary Todd Lincoln po sūnaus mirties rengė spiritizmo seansus.
Rusijoje spiritizmo seansai paplito, kaip nauja užjūrio pramoga. Pirmuosius spiritizmo būrelius organizavo publicistas ir vertėjas A. N. Aksakovas kartu su žinomu chemiku A. M. Butlerovu. Tarp spiritizmo aktyvistų figūravo dekabristas F. N. Glinka ir rašytojas bei karo gydytojas V. I. Dalis. Taip pat žinoma, kad seansuose dalyvaudavo rašytojai F. M. Dostojevskis ir N. S. Leskovas.
Spiritistų judėjimas sėkmingai plėtojosi apie šimtą metų; XIX a. pab. vien tik JAV ir Europoje jo šalininkų gretos sudarė 8 mln. žmonių. Ir tik XX a. antroje pusėje jis ėmė silpti.
Naują susidomėjimo spiritizmu bangą XX a. pirmoje pusėje sukėlė, kad ir kaip būtų paradoksalu, Pirmasis pasaulinis karas. Aktyviu spiritizmo skelbėju tapo A. K. Doilis, kuris, kaip manoma, buvo sukrėstas artimų žmonių netekties. Po daugiamečių tyrimų jis 1926 parašė savo kapitalinį veikalą „Spiritualizmo istorija“[21].
Fizikas seras Oliveris Lodžas savo pagarsėjusioje knygoje „Raimondas“ (angl. Raymond, or Life and Death, 1916) aprašė savo bendravimą su kare žuvusiu sūnumi: „Mano šeimos tragedija tik sustiprino norą pasidalyti su kitais savo stebėjimais ir išvadomis. Dabar aš remiuosi savo liūdnais išgyvenimais, kitų patirties man nebereikia.“
Mirtis, savo šaltu kvėpavimu palietusi bemaž kiekvieną šeimą, netikėtai sukėlė visuotinį susidomėjimą gyvenimu po mirties. Žmonės norėjo ne vien sužinoti: „Ar miręs žmogus gali atgimti?“, jie troško užmegzti ryšį su tragiško likimo mylimų ir artimų žmonių vėlėmis. Jie troško pajusti „gimtosios rankos prisilietimą, išgirsti be galo artimą balsą[21]“. Tūkstančiai žmonių pradėjo tyrimus... Laikraščiai, žiniasklaida negalėjo atsispirti visuomenės spaudimui: žuvusių karių sugrįžimo istorijos, o dar giliau – gyvenimo po mirties problema spaudoje buvo plačiai aptariama.
„Paaiškėjo, kad daugelis mediumų amžiaus pradžioje pranašavo ateinantį karą. Per spiritizmo seansus Londone, kuriuos vedė mediumė E. A. Cannock, daugelis žuvusių karių patys ištardavo savo vardus. Vėliau jų žūties faktai pasitvirtindavo. Buvo užfiksuota daugybė atvejų, kai žuvusieji pasirodydavo spiritistinėse nuotraukose. Ši tyrimų banga neatslūgo iki pat ketvirtojo d-mečio[21]“.
Pradedant XX a. trečiuoju d-mečiu spiritualizmas ėmė plėtotis trimis pagr. kryptimis, kurios gyvos ir šiandien.
Pirmoji kryptis, kuri sąlyginai priskiriama sinkretizmui, atmeta hierarchijas, dogmas ir iš esmės nesiskiria nuo Nju Eidž sekėjų filosofijos.
Antroji spiritualizmo atšaka tęsia „spiritizmo reiškinių tyrimo komisijų“ tradicijas. Ji atmeta religinę bei mistinę metodologiją ir „gyvenimo po mirties“ klausimą stengiasi spręsti moksliniais, racionaliaisiais metodais.
Trečioji atšaka suartėjo su krikščionių bažnyčia. Šios, atrodytų, neįtikėtinos sąjungos rezultatas buvo „Nacionalinės bažnyčių spiritualistų asociacijos“ (angl. National Spiritualist Association of Churches) JAV ir „Nacionalinės spiritualistų sąjungos“ (angl. Spiritualist`s National Union) Didžiojoje Britanijoje sukūrimas. Jų pagrindą sudarė tikėjimas, kad Jėzus Kristus egzistuoja; šis faktas buvo patvirtintas spiritizmo pranešimais. Šiais laikais Didžiojoje Britanijoje veikia apie 500 spiritualistų bažnyčių.
Įvairiais vertinimais, šiuo metu pasaulyje yra apie 20 mln. spiritizmo šalininkų.
Kaip vyksta spiritizmo seansai? Tokiame rituale dalyvauja keli dalyviai, tarp kurių vienas – mediumas. Seansai rengiami nakties metu, nes manoma, kad dvasios aktyviausios nuo vidunakčio iki 4 val. Kambaryje neturi būti ikonų. Dalyviai sėdasi dažn. prie apvalaus stalo, susiima rankomis, kad sudarytų magiškąjį ratą, ir jame koncentruoja dvasiai būtiną energiją. Ant stalo guli spiritizmo lenta su abėcėle ir porceliano lėkštutė be defektų su rodykle. Toliau mirusiojo vardu kviečiama dvasia. Jeigu ji atėjo, lėkštutė pradeda judėti, rodyklė nurodo raides, iš kurių sudedamas tekstas. Kartais mediumas lėkštutę laiko rankomis.
Tačiau vien tuo spiritizmo seansai neapsiriboja. Mediumui pasiekus ypatingą transo būseną, dvasia gali kalbėti jo lūpomis, jo arba savo balsu. Būdamas tos pačios transo būsenos mediumas gali tapti dvasios instrumentu, rašančiu jos diktuojamą tekstą. Kita praktika yra rašymas grifelinėje lentoje – pranešimus lentoje kreida užrašo pati dvasia. Spiritizmo metu stebimi ir levitacijos (stalo, mediumo) bei materializacijos reiškiniai (pasirodo žmogiškojo pavidalo būtybės arba jų dalys, pvz., rankos, veidai). Čia paminėjom tik pagr. spiritizmo reiškinius.
Spiritizmo seansai neatsiejami nuo mediumų, kurių per visą tą laiką buvo įvairiausių – nuo sukčių ir aferistų iki unikalių žmonių. Pirmieji diskredituodavo spiritizmo judėjimą, versdavo abejoti visais paranormaliaisiais reiškiniais. Todėl būdavo sudaromos įvairių sričių autoritetingų mokslininkų komisijos, bendruomenės, kurių tikslas – tirti psichofizinius reiškinius ir demaskuoti sukčius. Tiesa, neretai aferistais išvadindavo ir sąžiningus mediumus. Tokiose komisijose dažnai pasitaikydavo mokslininkų, kuriems viskas būdavo aišku: „tokių dalykų negali būti, vadinasi, tereikia nutverti aferistą sukčiavimo akimirką“.
Bandymai, eksperimentai būdavo atliekami spiritizmo seansų metu, visi veiksmai kruopščiai protokoluojami ir detaliai aprašomi. Kokių tik išbandymų neteko patirti mediumams! Juos rišdavo, kaustydavo grandinėmis, guldydavo į medines dėžes, išrenginėdavo nuogai, kad tik nebūtų iškreipti tyrimų rezultatai. „Demaskavimų“ rezultatai būdavo įvairūs. Kartais net užkietėję skeptikai barstydavosi galvą pelenais, pripažindami, kad „nepaaiškinami reiškiniai“ egzistuoja. Būdavo ir tokių išvadų: „mokslas bejėgis paaiškinti stebimus reiškinius, tačiau jie ir neįrodo, kad jų šaltinis – anapusinis pasaulis“.
Daugelis mediumų noriai dalyvaudavo tokiuose eksperimentuose, manydami, kad jų misija – atverti žmonijai akis. Tiesa, jie ją stengdavosi suderinti su šou elementais ir geru uždarbiu. Neretai, susidūrę su tokių komisijų kietakaktiškumu, jie „pastiprindavo“ spiritizmo seansų įspūdį savo gebėjimais, įvairiomis manipuliacijomis ir būdavo demaskuojami.
1869 Didžiojoje Britanijoje buvo įsteigtas specialusis „Dialektinės bendrijos“ komitetas, kurį sudarė 34 įvairių mokslo sričių atstovai ir mediumė E. Britten.
1871 šis komitetas, iš pradžių skeptiškai nusiteikęs, pateikė ataskaitą, kurioje rašoma[21]: „Keturiolika liudytojų patvirtino, kad matė rankas ar figūras, nepriklausančias žmonėms, tačiau tokias pat judrias... Trylika liudytojų patvirtino, kad girdėjo gerai atliktas muzikines pjeses tuo metu, kai nė vienas iš dalyvių negrojo jokiais muzikiniais instrumentais... Aštuoni liudytojai patvirtino, kad beldimais, raštiškomis žinutėmis ar kitais būdais gavo jiems nežinomą detalią informaciją, kuri vėliau buvo patikrinta ir pilnai patvirtinta.“
1873 buvo įsteigta „Nacionalinė britų spiritualistų asociacija“, o po dvejų metų gamtininkas, geografas, antropologas ir biologas Alfredas Russelas Wallaceʼas išleido savo garsiąją knygą „Apie šiuolaikinio spiritualizmo stebuklus“ (angl. On Miracles and Modern Spiritualism, 1875).
1882 įsteigta „Didžiosios Britanijos psichikos reiškinių tyrimo bendruomenė“ (angl. Psychological Society of Great Britain), kuri veikia iki šiol. Vienas jos organizatorių buvo fizikas seras Williamas Barrettas, prezidentas – Kembridžo prof. Henris Sidgwickas, vienas iš viceprezidentų – W. Mosesas. Bendruomenės suformuluotas veiklos tikslas: „...organizuoti didelės grupės nevienareikšmiškų reiškinių, priskiriamų mesmerizmui, psichiniams ir spiritizmo reiškiniams, sisteminius tyrimus.“ Grupę sudarė daug rimtų mokslininkų. Visi jie, pradžioje skeptiškai nusiteikę, vėliau daugiau ar mažiau priėmė spiritizmą ir net tapo jo aktyviais šalininkais.
Pirmaisiais savo veiklos metais „Bendruomenė“ buvo gana susiskaldžiusi. Jos prezidentas H. Sidgwickas, užkietėjęs skeptikas, kaltino mediumus sukčiavimu. Atvirkščiai, jos viceprezidentas W. Mosesas ir seras O. Lodžas buvo nepatenkinti „Bendruomenės“ veiklą, priekaištavo, kad nustatyti faktai nutylimi, visuomenė dezinformuojama, mediumai nepagrįstai apkaltinti šarlatanizmu[21].
Rusijoje 1875 irgi buvo sudaryta komisija, kuriai vadovavo garsusis D. I. Mendelejevas. Sprendžiant iš jo mokslinio palikimo, jis pats tikėjo spiritizmo reiškinių realumu, bet, matyt, norėjo užkirsti kelią šiai beprotiškai visuotinio susidomėjimo bangai. Jis kreipėsi į Fizikų bendruomenę prie Sankt-Peterburgo universiteto su pasiūlymu sudaryti komisiją spiritizmo reiškiniams tirti: „Atėjo laikas atkreipti dėmesį į spiritizmo reiškinių plitimo šeimose ir tarp mokslininkų pavojų. Susidarė nuomonė, kad stalasukio reiškinį, pokalbius su nematomomis būtybėmis, žmonių siluetus ir kt. reiškinius sukelia dvasios. Toks susidomėjimas kelia misticizmo ir prietarų plitimo pavojų, daugeliui gali iškreipti sveiką požiūrį į realybę.“
D. Mendelejevo pasiūlymas buvo priimtas, dvylikos mokslininkų komisija pradėjo darbą. Prasidėjo žinomų mediumų demaskavimo procesai. Po kurio laiko komisija pateikė išsamią savo tyrimų ataskaitą. Pagr. išvada – spiritizmas yra prietarai. Susidomėjimas spiritizmo reiškiniais palaipsniui ėmė blėsti, spiritizmo bandymai buvo primiršti.
Ar pavojingi spiritizmo seansai? Apie bendravimo su dvasiomis pavojų perspėjo daugelis spiritistų. Krikščionių bažnyčios, ypač stačiatikių ir katalikų, nuomonė spiritizmo atžvilgiu kategoriška – tai yra bendravimas su demonais, dvasiomis, kurios pavergia žmogų, drumsčia jo sielos ramybę. Todėl tokia praktika – tikras kelias į pragarą. Bažnyčia apskritai smerkia bet kurias magiškas, okultines praktikas, būrimą, bendravimą su burtininkais, ekstrasensais ir t. t., nes tai yra nuodėmė. Bažnyčios siūloma alternatyva – gyvenimas su Dievu Kristuje, maldos, atgaila, nuolatinis dalyvavimas mišiose. Bažnyčia teisi, perspėdama, kad dvasios būna piktos, jos gali taip pavergti žmogų, kad jo neatsargus smalsumas virsta tragedija – savižudybe, žmogžudyste, kruvinu ritualu ir t. t.
Bet pažvelkime į šią problemą plačiau. Apskritai žmogus, esantis pasaulio valdžios centre ir, maža to, išsaugojęs savo pirmykštę galybę, aiškiaregystės dovaną, neturėtų nieko bijoti. Toks žmogus gali viską, jis nesunkiai apsigina nuo bet kurių grobuonių. Šiais laikais, deja, tokie žmonės retenybė, vidutinio žmogaus energiniai dariniai sudarkyti, jis lengvai pažeidžiamas ir, jeigu jau nutarė dalyvauti spiritizmo seanse, tai tik patyrusiam mediumui vadovaujant. Kita vertus, žmogui, išsaugojusiam savo pirmykštę galią, regėjimą ir žinančiam savo paskirtį, tokia praktika neturi prasmės. Jis bet kurios informacijos gali gauti kitais kanalais. Savo paskaitose Gervė Jonas pasakojo, kad jaunystėje domėjosi spiritizmu, kvietėsi mirusiuosius, su jais bendravo, bet vėliau šios veiklos atsisakė.
Tai kas gi iš tikrųjų ateina į spiritizmo seansą? Jeigu atsiliepia kviečiamas žmogus, ateina jo astralinis kūnas, kuris pilnai atkartoja žmogaus fizinio kūno formą. Jeigu jo materija pakankamai koncentruota, dalyviai mato „mirusiojo kontūrus“, jaučia „gimtųjų rankų prisilietimą“, girdi balsą. Bendravimas su juo nėra pavojingas, nes jis – žmogaus sandaros dalis. Atvirkščiai, pavojus kyla pačiam astraliniam kūnui, kurį gali „medžioti“ įvairūs energiniai grobuonys. Suprantamas žmonių noras pabendrauti su artimu ar praeityje garsiu žmogumi, bet mes turime suprasti, ką darome. O jeigu tas žmogus jau persikūnijęs (reinkarnacija) ir gyvas vaikšto Žemėje? Tada draskomas gyvas žmogus... Iškviesti astraliniai kūnai neretai elgiasi „nekorektiškai“, kaprizijasi, atsakinėja su juodu humoru, nes jie ir kviečiami nekorektiškai. Jei norite pasikalbėti su mirusiu žmogumi, pirmiausia paklauskite, ar jis gyvas? Gal jis įkalintas pragare ar dar kur nors? Bet kuriuo atveju jį būtina aprūpinti energija, nes kiekvienas atsakymas jam kainuoja. Ir reikia įsitikinti, ar jis galės su jumis bendrauti. Negalima reikalauti atsakymų į klausimus, į kuriuos jis nenori atsakyti. Tokie klausimai jam mirtinai pavojingi, reikalaujantys daug energijos. Astraliniai kūnai neturi galimybės patys apsirūpinti energija. Tokią galimybę turi gyvas žmogus.
Kviečiamo žmogaus „dvasia“ dėl įvairių priežasčių gali ir neateiti, bet į kvietimą neretai atsiliepia kitos bekūnės būtybės. Jos nėra žmogiškos prigimties, todėl visos daugiau ar mažiau pavojingos. Jos vadovaujasi tik savais interesais, o žmogus jas pirmiausia domina kaip energijos donoras. Šios bekūnės būtybės gali būti tolimų civilizacijų atstovai, dar nepasiekę mūsų materijos koncentracijos lygio (neturi chem. elementų), gali būti svetimprotės esybės iš apatinio pasaulio, įvairūs energiniai grobuonys ir kt. „Anapusinio pasaulio“ didelė gyventojų įvairovė. Atėjusi dvasia gali būti pikta, stiprios energetikos, tada pavojus kyla ne tik mediumui, bet ir visiems seanso dalyviams. Tokios dvasios stengiasi nusiurbti energiją, užsideda gerumo ir šviesos kaukę, apsimetinėja, būna išradingos ir klastingos. Nustatyta, kad tokia dvasia geriausiai atsako į klausimus, kurių atsakymai žinomi bent vienam iš dalyvių. Taigi visa jų pateikiama informacija – iš pačių spiritizmo seanso dalyvių. Tokiais atvejais sunkiausia būna mediumui, jis praranda daug energijos. Blogiausiu atveju, jos, pasinaudodamos žmogaus energinių apvalkalų skylėmis, apsigyvena žmogaus organizme, arba prašo įsileisti. Žmogus, kuriame apsigyvena piktoji dvasia, yra apsėstas (apsėdimas) ir jo likimas dažniausiai būna tragiškas – beprotybė ar savižudybė.
1991 Rusijoje keturi 14–16 m. moksleiviai nužudė savo bendraklasę. Šis įvykis buvo plačiai aptariamas spaudoje. Jie ją nusivedė ant upės kranto, surišo, subadė peiliais ir surinko ištekėjusį kraują. Paskui kraują išgėrė, o kūną paslėpė. Netrukus nusikaltėlius suėmė. Per tardymą paaiškėjo, kad jie ilgą laiką praktikavo spiritizmo seansus: bendravo su dvasiomis, klausinėjo ir nejučiomis pateko į visišką jų priklausomybę. Po kurio laiko jiems apsireiškė „juodai apsirengęs žmogus“, įsakęs nužudyti stačiatikių tikėjimo mergaitę ir išgerti jos kraują. Atsispirti šiam kraupiam įsakymui jie jau nepajėgė.
Ko reikėjo demonui? Pirmiausia energijos, kurią jis gavo mergaitės žudymo metu (aukojimas).
Pabaigai sutrumpintai pateiksime ištrauką iš Archimandrito Tichono knygos[22], kurioje jis dalijasi savo domėjimosi spiritizmu patirtimi. Jis tada mokėsi Rusijos valst. kinematografijos institute (ВГИК). Nuo 2011 knyga buvo leista 14 kartų.
„Užsienio meno istoriją mums dėstė Paola Dmitrijevna Volkova. Dėstė įdomiai, bet dėl kažkokių priežasčių, gal dėl to, kad buvo „ieškotoja“, nemažai mums pasakojo apie savo asmeninius dvasinius ir mistinius eksperimentus... Vienoje savo paskaitoje ji papasakojo apie didžiųjų rusų mokslininkų D. I. Mendelejevo ir V. I. Vernadskio ilgamečius spiritizmo tyrimus. Ir nors Paola mus sąžiningai perspėjo, kad žavėjimasis tokio tipo bandymais gali turėti nenuspėjamų padarinių, mes, jaunatviško smalsumo vedami, veržte įsiveržėme į šią paslaptingą ir patrauklią sritį.
Nedetalizuosiu praktinių veiksmų, su kuriais mes susipažinome D. Mendelejevo moksliniuose traktatuose ir sužinojome iš Vernadskio muziejaus Maskvoje darbuotojų. Pasinaudoję kai kuriais iš šių metodų, mes įsitikinome, kad galime užmegzti ypatingą ryšį su kažkokiomis mums nesuvokiamomis, bet realiomis būtybėmis. Šie nauji ir paslaptingi pašnekovai prisistatinėjo įvairiai – Napoleonu, Sokratu arba neseniai mirusia mūsų draugo senele. Kartais jie pasakodavo nepaprastai įdomius dalykus ir, mūsų didelei nuostabai, viską žinojo apie kiekvieną iš mūsų. Pavyzdžiui, pasiteiravome, su kuo slapta iki sutemų vaikšto mūsų bendrakursis, būsimas žinomas režisierius Aleksandras Rogožkinas?
Tuojau pat gavome atsakymą, kad su antrakurse Katia. Saša pyktelėjo, paraudo, bet buvo aišku, kad atsakymas buvo tikslus... Kartą naktį mano draugas paklausė Stalino, kas valdys mūsų šalį. Gavo atsakymą, kad kažkoks Michailas Gorbačiovas. Tada šios pavardės niekas negirdėjo. Po trijų mėnesių mus pribloškė žinia, į kurią anksčiau nebūtume atkreipę jokio dėmesio: kandidatu į Politinio biuro narius išrinktas Michailas Sergejevičius Gorbačiovas.
Tačiau kuo toliau, tuo labiau jautėme, kad mums dedasi keisti ir pavojingi dalykai. Mus be jokių priežasčių apimdavo širdgėla ir niūri neviltis. Viskas krito iš rankų. Slinko mėnesiai, ši būsena vis stiprėjo, ir mums, pagaliau, ėmė aiškėti, kad ji susijusi su mūsų naktiniais pašnekovais. Tačiau mes dar neįtarėme, kad į mūsų linksmą, nerūpestingą gyvenimą įsibrovė negailestingos ir neįtikėtinai pavojingos jėgos, nuo kurių nė vienas iš mūsų nemokėjo apsiginti.
Kartą aš likau nakvoti bendrabutyje pas savo draugus. Mano bendrakursis Ivanas Loščilinas ir režisierių kurso studentas Saša Olkovas sėdo prie savo mistinių bandymų. Iki to laiko mes jau ne kartą buvome pasižadėję liautis, bet nieko negalėjome padaryti: bendravimas su paslaptingomis būtybėmis mus traukė kaip narkotikai.
Šį kartą mano draugai tęsė vakarykštį pokalbį su „Gogolio dvasia“. Šis personažas visuomet šnekėdavo itin vaizdžiai, XIX a. pr. kalba. Bet tądien jis kažkodėl nepanoro atsakinėti į mūsų klausimus, o tik skundėsi, aimanavo ir guodėsi taip, kad plyšo širdis. Sakė, kad jam nepakeliamai sunku, prašė padėti.
- Bet kas jums yra? – nesuprato mano draugai.
- Padėkite man! Siaubas, siaubas!.. – maldavo paslaptingoji būtybė. – O, kaip man sunku! Maldauju, padėkite!
Mes visi nuoširdžiai mylėjome Nikolajų Vasiljevičių Gogolį ir taip pat nuoširdžiai galvojome, kad šnekamės būtent su juo.
- Bet kaip mes galime jums padėti? – klausėme mes, iš visos širdies trokšdami padėti mūsų mylimam rašytojui.
- Padėkite! Prašau, nepalikite manęs! Baisi liepsna, siera, kančios... O, aš neištversiu, padėkite...
- Bet kaip? Kaip mes galime jums padėti?
- Jūs iš tikrųjų norite mane išgelbėti? Jūs pasirengę?
- Taip, taip, mes pasirengę! – karštai atsiliepėme mes. – Bet ką mes turime daryti? Juk jūs kitame pasaulyje.
Dvasia padelsė, paskui atsargiai atsakė:
- Gerieji jaunuoliai! Jeigu jūs iš tikrųjų pasiruošę pasigailėti kankinio...
- Žinoma! Tik pasakykit, kaip?
- O, jeigu taip!.. Tuomet aš... Tuomet aš jums duočiau... nuodų...
Ne iš karto supratę šių žodžių prasmę, mes suakmenėjome. Net blankioje žvakių šviesoje buvo matyti, kad mūsų veidai pabalo kaip drobė. Nuversdami kėdes mes stačia galva puolėme iš kambario.
Po kurio laiko atsipeikėjome, ir aš pasakiau:
- Viskas logiška. Kad jam padėtume, turime tapti tokie kaip ir jis, tai yra... mirti!
- Ir man viskas aišku, - kalendamas iš siaubo dantimis ištarė Saša Olkovas. – Jis nori, kad mes nusižudytume.
- Aš net manau, kad grįžęs dabar į kambarį pamatysiu ant stalo kokią nors tabletę, – pažaliavęs iš baimės pridūrė Ivanas Loščilinas. – Ir suprasiu, kad man ją būtinai reikia praryti. Arba iššokti pro langą. Jie nori mus priversti žengti šitą žingsnį.
Mes neužmigome visą naktį. O ryte nuvykome į gretimą šventyklą. Nebežinojome, kur dar kreiptis pagalbos. Supratome, kad mus medžioja mums nežinomos ir galingos jėgos ir kad nuo jų pavergimo gali išgelbėti nebent Dievas.
Jaunas dvasininkas rimtai mus išklausė ir patvirtino mūsų blogiausius nuogąstavimus – mes bendravome, žinoma, ne su Gogoliu ir ne su Sokratu, o su tikrais demonais. Prisipažinsiu, mus visus ši žinia sukrėtė. Tačiau mes nė sekundės neabejojome, kad išgirdome tiesą.
Dvasininkas tvirtai pasakė, kad tokie mistiniai bandymai – sunki nuodėmė. Jis primygtinai patarė nedelsiant krikštytis tiems, kurie dar nekrikštyti, o kitiems atlikti išpažintį ir priimti Komuniją.“
