A - B - C - D - E - F - G - H - I - J - K - L - M - N - O - P - R - S - Š - T - U - V - Z - Ž
Dogonai (Dogom, Dogon, vienaskaita Dogone), viena iš daugelio Afrikos genčių, gyvenanti dabartinės Malio respublikos teritorijoje, sunkiai pasiekiamoje vietovėje aplink Bandiagaros plynaukštę. Jos stačiuose smiltainio šlaituose įrengtos gyvenamosios patalpos, grūdų saugyklos, sandėliai, altoriai, šventvietės, laidojimo patalpos, bendruomenės susirinkimo vietos. Dėl savo egzotinio landšafto ir unikalios uolų architektūros Bandiagaros kalnynas 1989 m. paskelbtas UNESCO pasaulio paveldo objektu.
Dogonai šneka vietinėmis dogonų kalbomis. Prancūzų (valst. Mali kalbą) – moka vienetai. Pagal etnografinius šaltinius, jų palikuonys čia atsikėlė XV-XVI a. nuo Nigerio upės aukštupio ir vidupio, išstumdami vietos gyventojus ir perimdami dalį jų kultūros kartu su kalba. 2007 m. duomenimis, gyventojų skaičius čia siekė apie 800 tūkst.
Pagal savo išsivystymo lygį dogonai, atrodytų, mažai kuo skiriasi nuo kaimyninių genčių. Tačiau, atidžiau panagrinėjus jų mitologiją, aiškėja netikėti ir sunkiai paaiškinami faktai (europinės pasaulėžiūros požiūriu), liudijantys jų gilias žinias astronomijos ir kosmologijos srityse. Dogonai – viena iš daugelio mūsų planetos mįslių: iš kur Afrikos gentis, iki šiol gyvenanti bemaž pirmykštės bendruomenės sąlygomis, galėjo pasisemti žinių, kurių daugelis buvo mokslo atskleistos tik XX a.?
Dogonus XX a. 4-ame d-metyje tyrė prancūzų etnologas Marselis Griolis (pranc. Marcel Griaule, 1898-1956), 5-ame d-metyje – kartu su bendradarbe Žermena Deterlen (pranc. Germaine Dieterlen, 1903-1999). Šie prancūzų etnologai ilgą laiką petys į petį gyveno su dogonais. Jų geranoriškumas ir dėmesys, skirtas šios genties kultūrai, buvo apdovanotas – patriarchų tarybos sprendimu M. Griolį buvo leista supažindinti su slaptomis dogonų žiniomis.
1947 m., gavę dogonų žynio įšventinimą, prancūzų mokslininkai po 4 m. tyrimų „Afrikanistų bendruomenės žurnale“ parašė straipsnį pavadinimu „Sudano Sirijaus sistema“. Vėliau didžiulį mokslininkų darbą (jau po M. Griolio mirties) vainikavo 1965 m. Paryžiaus Etnologijos instituto išleista knyga „Blyškusis lapinas“. Blyškusis lapinas Jurugu – vienas populiariausių dogonų folkloro personažų, simbolizuojantis sausrą, tamsą, chaosą, kuris yra Nomo – drėgmės, šviesos, harmonijos – priešybė.
Dogonai savo rašmenų neturi. Mitai iš kartos į kartą perduodami žodžiu, o iliustracijoms naudojami ženklai, schemos, diagramos – visa jų sistema. Minėtoje knygoje M. Griolis rašo, kaip senolis, vardu Ogotemelis, jam 32 dienas rodė akmenyse išgraviruotus dangaus žvaigždžių žemėlapius, tiksliai pasakojo apie Saulės sistemos sandarą, Jupiterio palydovus, Saturno žiedus. Bet pagrindine dangaus skliauto žvaigžde dogonai laiko Sirijų – skaisčiausią naktinio dangaus žvaigždę, esančią Didžiojo Šuns žvaigždyne.
Dogonų genties mitologija saugo žinias, kaip kažkada, žiloje senovėje į Žemę iš Sirijaus žvaigždžių sistemos atskrido gyvi padarai. Būtent jie ir davė pradžią dogonų genčiai.
Dogonams, kaip ir astronomijos mokslui, žinoma, kad Sirijus yra dvinarė žvaigždė. Pagrindinė narė – Sirijus A (jų kalba Sigi), antroji akimi nematoma narė – masyvi baltoji nykštukė Sirijus B (jų kalba žvaigždė Po – mažas, bet labai sunkus palydovas, kurio „mažo gabaliuko negalėtų pakelti net visi susirinkę žmonės“). Beje, Sirijaus B narė atrasta XIX a. antroje pusėje, o kad ji yra baltoji nykštukė, nustatyta XX a. pradžioje. Maža to, dogonų žyniai tvirtina, kad apie Sigi sukasi dar viena nematoma žvaigždė Eme Ja. Pasak jų, jos orbita ištęsta dar labiau, nei Sirijaus B, bet apsisukimų periodas toks pat – 50 m. Beje, prancūzų astronomai šią hipotezę buvo iškėlę dar iki M. Griolio darbų, bet kol kas nenustatyta jokių ją patvirtinančių faktų.
Teisingas žinių teiginys, kad Po artėjant prie Sigi, pastarosios skaistis didėja, taigi kinta tuo pačiu periodu. Dabar (žinoma, jei pritariame paleokontakto hipotezei) būtų galima paaiškinti, kodėl dogonai, orientuodamiesi į 50 m. periodą, Žemėje rengia šventes Sigi, trunkančias 7 m. Šiai šventei jie kaskart ruošia medines kaukes, kurios labai vertinamos afrikietiško meno dirbinių rinkoje.
Įsivaizduokime, kad dogonų protėviai iš tikrųjų gyveno, tarkim, Sirijaus sistemos B žvaigždės planetoje. Kartą per 50 m., kai visos trys žvaigždės susitinka kartu, karštis planetoje tampa alinantis, šviesa – akinanti. Greičiausiai, šios planetos gyventojai būdavo priversti slėptis jos gelmėse. Dogonų šventės trūkdavo 7 m. todėl, kad atslūgus karščiams, būdavo dar pakankamai šviesu, kol planetą imdavo gaubti sutemos. Matyt, dogonams tokios šventės simbolizuoja pasaulio atsinaujinimą.
Apskritai, įdomios informacijos labai daug. Čia dar paminėsime, kad genties žiniai saugo ir kitas žinias – apie Visatoje vykstančius kosmologinius procesus. Suprantama, jos nėra griežtai mokslinės, bet mitologinės alegorinės, todėl gali būti gana įvairiai interpretuojamos, nes neturi savo griežtų matematinių kriterijų. Būtent todėl, kai kurie fizikai (fizika) čia randa oficialiojo mokslo teorijų patvirtinimą. Būtų noras... Žinių pasakojimuose įžvelgiama: „didysis sprogimas, stacionariosios Visatos gimimas ir vystymasis, juodosios bedugnės, informacijos svarba cikliniame materijos judėjime, Visatą valdančios stacionarios gravitacijos bangos ir pan.“.
M. Griolio ir Ž. Deterlen knygoje išdėstyta originali pasaulio sukūrimo religinė versija. Nepaisant to, čia galima rasti daug įdomių dalykų. Mūsų tiesos kriterijus – Jono Gervės mokslas. Nekelia abejonių, kad dogonų palikimas pasakoja apie erdvės plėtimąsi, kaip vieną evoliucijos principų, ciklinį materijos judėjimą, vystymąsi spirale, apie tai, kad objektų vystymasis prasideda nuo taško, apie pirminę substanciją, materijos kolapsą, taip pat apie didžiulę simbolių svarbą evoliucijos procese ir kt.
Visgi nenorėtume sutikti su vienu teiginiu: „Dievas pradėjo kurti pasaulį nuo to, kad užrašė ženklais viską, kas bus sukurta ir ateityje atsitiks. Viskas iš anksto numatyta ir atsitiktinumui nelieka vietos. Naujų ženklų žmogus negali sukurti, nes naujo, Dievo dar neužrašyto ženklo sukūrimas reiškia kūrimo aktą. Tačiau žmogui nesuteiktos Kūrėjo funkcijos.“ Pritariam, kad kuriant programas, labai svarbūs yra ženklai – simboliai. Nesutinkame su tuo, kad pasaulį kuria vien tik Dievas. Pasaulio kūrime sąmoningai ar nesąmoningai dalyvauja visi subjektai ir visi yra didesni ar mažesni kūrėjai. Tačiau pagal Gamtos sumanymą, didžiausias vaidmuo čia turėtų priklausyti žmogui – Žemės planetos gyventojui. Žmogus yra Kūrėjas iš prigimties.
