A - B - C - D - E - F - G - H - I - J - K - L - M - N - O - P - R - S - Š - T - U - V - Z - Ž
Thurston Howard (Hovardas Terstonas, 1869-1936), žinomas XIX ir XX a. sceninis magas ir iliuzionistas.
Gimė Kolambuso mieste, Ohajo valst., JAV. Jo tėvas Williamas Thurstonas – ratų meistras ir vežimų gamintojas, motina Margaret – fermerio duktė. Nuo pat mažų dienų jis buvo linkęs į visokius triukus, „miklino rankas“, studijavo prof. Hoffmano knygą „Šiuolaikinė magija“. Tačiau jo motina tame įžvelgė šėtono įtaką. Vėliau ji išsiuntė Howardą į Biblijos studijavimo kursus.
Pamatęs Alexander'io Herrmanno (1844-1896) šou, H. Thurstonas nutarė pradėti mago karjerą. Galiausiai, palikęs tėvų namus, jis prisijungė prie cirko, kur dirbo jo būsimas partneris Harry's Kellaras (1849-1922). Howardas buvo kupinas ryžto šiems magams nenusileisti. Ir jis pasiekė tikslą, tapęs garsiausiu savo laikmečio sceniniu magu.
H. Thurstonas save vadino kortų karaliumi ir tam turėjo pagrindą. Tuo metu jis iš tikrųjų buvo geriausias kortų manipuliatorius. Tada pirmasis pademonstravo garsųjį, vad. plaštakos viršaus (angl. back palm) principą. Net ir šiais laikais šį kortų manipuliavimo būdą gali įvaldyti tik aukšto lygio fokusininkai bei kortų sukčiai. Pagal legendą šį triuką H. Thurstonui parodė maginės parduotuvės Niujorke savininkas Otto'as Maureris, o šiam – paslaptingasis magas iš Meksikos, kuris kartą apsilankė toje parduotuvėje ir jos savininkui pademonstravo, kaip viena po kitos jam ant akių dingsta kortos.
Prie šio triuko H. Thurstonas pridėjo kitą – „Kylančių kortų“, kurį įvaldė iš jau minėtos knygos „Šiuolaikinė magija“. Tam tikslui jis žengdavo į auditoriją ir prašydavo kelių žmonių iš malkos išsirinkti kortas. Paskui malką sumaišydavo ir įdėdavo į permatomą indą. Po to H. Thurstonas paskelbdavo išrinktas kortas, ir jos viena po kitos iškildavo ant malkos viršaus.
H. Thurstoną garsino ir „Ore kabančios ponios iliuzija“, žinoma, kaip „Karnako princesės levitacija“ (angl. Levitation of Princess Karnac). Ji jau anksčiau buvo atlikta kitų, bet, kaip rašė magijos istorikas Jimas Steinmejeris (1958), H. Thurstono atlikimas ją pavertė šedevru: „Gražus triukas, idealiai pritapęs prie lirinio H. Thurstono baritono“.
Jis 40 m. keliavo po pasaulį, stebindamas žmones savo triukais. Šlovės metais H. Thurstono keliaujantis šou buvo toks didelis, kad visam „ūkiui“ pervežti prireikdavo aštuonių traukinio vagonų. Jo pasirodymus stebėjo apie 60 mln. žiūrovų, pelnas siekė 2 mln. dol. – anais laikais nemenka suma.
H. Thurstonas buvo gerbiamas ne tik publikos, bet ir aukšto lygio profesionalų. 1908 m. jis buvo apdovanotas prestižiniu apdovanojimu – Magine mantija, kuri jam atiteko nuo Didžiojo mago H. Kellaro. Tais metais Harry's perdavė Howardui mantiją, tardamas, kad vertingesnio perėmėjo nežino ir nenori žinoti.
H. Kellarui pasitraukus iš aktyvios veiklos, Thurston-Kellar show ėmė vadovauti H. Thurstonas, kuris ilgus metus varė auditoriją iš proto. 1936 m. magą ištiko insultas, po kurio jis išgyveno dar dvi savaites. Palaidotas gimtajame Kolambuso mieste.
Howardo vardas ir jo stebuklingoji magija iki šiol kelia susidomėjimą. Kokia buvo jo sėkmės paslaptis? Gal jis turėjo kokių nors paranormaliųjų savybių? O gal jo magija buvo gryni triukai, rankų miklumas, optiniais ir kitais fizikiniais efektais paremti rekvizitai? Patys iliuzionistai tokių dalykų niekuomet neatskleidžia. Kas labiausiai kelia ažiotažą ir kaitina aistras? Paslapties šydas, gaubiantis mago asmenybę ir jo rodomus stebuklus. Pats H. Thurstonas sakydavo: „Apie fokusus parašyta šimtai knygų ir dešimtys žmonių žino tiek pat, kiek ir aš.“
Prie H. Thurstono sėkmės prisidėjo dvi jo savybės, kurių nenuslėpsi. Pirmiausia jis iš triukų demonstravimo mokėjo padaryti visą šou, spektaklį. Jis buvo neprilygstamas spektaklių rengimo meistras, kuris žino, kaip nustebinti publiką. Kiekvienas jo gestas, balso intonacija, žvilgsnis būdavo kruopščiai repetuojami, numeriai atliekami sekundės tikslumu.
Be to, H. Thurstonas mylėjo ir gerbė savo žiūrovus. Jis nepritarė kai kuriems iliuzionistams, kurie, pažvelgę į auditoriją, sakydavo maždaug tokius žodžius: „Čia susirinko paauglių banda, tamsūs kaimiečiai. Aš juos lengvai apmulkinsiu.“ Atvirkščiai, H. Thurstonas kaskart dėkodavo publikai už tai, kad ši jam suteikė galimybę užsidirbti gyvenimui tokiu maloniu būdu. Jis sakydavo: „Aš jiems parodysiu viską, ką sugebu.“ Prieš išeidamas į sceną, tardavo: „Man patinka mano publika.“
A - B - C - D - E - F - G - H - I - J - K - L - M - N - O - P - R - S - Š - T - U - V - Z - Ž
Lombroso Cesare (Čezarė Lombrozo, 1835-1909), italų psichiatras, dėstytojas, antropologinės krypties kriminologijoje ir baudžiamojoje teisėje pradininkas, „nusikaltėlio iš prigimties“ idėjos autorius. Suformulavo kelias praktines rekomendacijas, kaip nustatyti, ar koks nors individas linkęs į nusikalstamą veiklą pagal lengvai atpažįstamus išorinius požymius. Č. Lombrozo idėjos daug kartų buvo kritikuojamos.
Buvo aktyvus spiritualizmo reiškinių ir mediumų tyrėjas.
Parašęs daug knygų, kurios išverstos į anglų, vokiečių, rusų kalbas.
A - B - C - D - E - F - G - H - I - J - K - L - M - N - O - P - R - S - Š - T - U - V - Z - Ž
Baggally William Wortley (Viljamas Votlis Bagalis, 1848-1928), britų paranormaliųjų reiškinių tyrėjas, mediumų vertinimo ekspertas.
1896 m. W. Baggallis prisijungė prie Society for Psychical Research (Paranormaliųjų tyrimų bendruomenės – PTB), tikėdamasis rasti įrodymų, kad po fizinio kūno mirties gyvenimas nenutrūksta. Jis buvo fokusininkas mėgėjas, todėl gerai susipažinęs su mediumų sukčiavimo būdais.
1908 m. PTB paskyrė trijų žmonių komisiją mediumei Palladino Eusapia`i iš Neapolio tirti. Komisiją sudarė W. W. Baggally, Carrington Hereward Hubert Lavington ir Filding Frensis Henry Everard Joseph[1]. Nors tyrėjai nutvėrė E. Palladino sukčiaujant seanso metu, jie buvo įsitikinę, kad jinai jiems pateikė paranormaliuosius reiškinius – stalo levitaciją, užuolaidų ir už jų esančių daiktų judėjimą, energinių rankų prisilietimą. 1909 m. visi trys tyrėjai bendruomenės žurnale Proceedings of the Society for Psychical Research parašė mediumės tyrimų ataskaitą.
Taigi W. Baggallio išvada E. Palladino atžvilgiu buvo palanki. Doyle Arthur Conan rašė: „Tarybos narys p. W. Baggallis tyrinėjo paranormaliuosius reiškinius jau 35 m. Per tą laiką (iki 1908 m.) jis buvo padaręs išimtį tik Eusapia`os seansams; visai kitais atvejais jis nė karto nepaliudijo esant tikram psichofiziniam reiškiniui[2].“
W. Baggallis buvo aukštai vertinamas parapsichologų, bet susilaukė skeptikų kritikos dėl savo „nemokslinio“ mediumės E. Palladino tyrimų.
Garsus iliuzionistas Harrys Houdinis rašė[3], kad W. Baggallis tikėjo telepatija, jis patvirtino, kad Julius ir Agnesė Zancigai – tikri telepatai, protingi, tylūs, mentalinių signalų dekoduotojai.
Paranormaliųjų reiškinių tyrėjas britas Ericas Dingwallas rašė, kad ruošdamasis dalyvauti 1908 m. E. Palladino seansuose, W. Baggallis išsinagrinėjo įmanomus apgaulės būdus, savo paties triukus ir atžvilgiu visų paranormaliųjų reiškinių buvo nusiteikęs labai skeptiškai. Tačiau kiti tyrėjai pažymėdavo, kad W. Baggallis įtikėjo, kad šie reiškiniai yra realūs.
2023 09 18
___________________________________________________________
1. Frank Podmore. The Newer Spiritualism. Henry Holt and Company. 1910, pp. 114–44.
2. Arthur Conan Doyle. The History of Spiritualism, Vol. II. George H. Doran Company. p. 21.
3. Harry Houdini. A Magician Among the Spirits. Cambridge University Press. 1924, p. 258.
A - B - C - D - E - F - G - H - I - J - K - L - M - N - O - P - R - S - Š - T - U - V - Z - Ž
Eusapia (Euzapija Paladino, 1854-1918), spiritizmo klestėjimo laikų mediumė iš Neapolio. Jos fenomeną mokslininkai ir parapsichologijos entuziastai tyrė beveik 40 m. Keista ir prieštaringai vertinama asmenybė. Ne kartą buvo nutverta sukčiaujant, tačiau skeptikams, naudojantiems griežtus kontrolės metodus, demonstravo nepaaiškinamus reiškinius, kurių realumu niekas nesuabejojo. Būtent dėl skandalingos E. Paladino reputacijos spiritistinės materializacijos reiškinys atsidūrė rimtų mokslininkų dėmesio centre. Ją stebėjo ir tyrė: Lombrozo Cesare, Richet Charles Robert, Flammarion Camille Nicolas, Crookes William, Lodge Oliver Joseph, Myers Frederic William Henry, Carrington Hereward Hubert Lavington, Hodgson Richard ir daugelis kitų.
Trumpa biografija
Apie E. Paladino vaikystę žinoma nedaug. Jos gimimas 1854 m. sausio mėn. motinai kainavo gyvybę. Iki 12 m. ji su savo tėvu – smulkiu mafijozu ir kontrabandininku – klajojo po Italijos Bario provinciją (it. Provincia di Bari), kol šis žuvo susirėmime su pakrantės saugos tarnyba.
Našlaite tapusią neraštingą mergaitę priglaudė keliaujantys fokusininkai, kurie ją išmokė visokių triukų. Kartą, žongliruodama ant lyno, Euzapija nuslydo ir krisdama smarkiai susitrenkė galvą. Niekas nesitikėjo, kad ji išgyvens, ir cirkininkai ją paliko Neapolio bažnyčios prieglaudoje.
Mergaitė pasveiko, bet liko invalide: jos momens kaulas buvo smarkiai įdubęs, sukeldavęs stiprius migrenos priepuolius, traukulius ir apalpimą. Iš prieglaudos ją, kaip tarnaitę, pasiėmė turtinga Neapolio šeima, kuri domėjosi spiritizmu.
Liguista Euzapijos būklė jai trukdė tvarkyti namus, ir šeimininkai ją nutarė atiduoti į vienuolyną. Tada viename šeimos stalasūkio seanse mergaitė atliko kelis paprastus triukus, bildėdama indais ir judindama kėdes. Visa tai padarė didelį įspūdį ir šeima suprato, kad Euzapija – nepaprastas vaikas.
Vėliau ją atrado senjoras Damianis, žinomas Italijos paranormaliųjų reiškinių tyrėjas. Jo pažintis su Euzapija įvyko mistinėmis aplinkybėmis. Jo žmona buvo nuėjusi į spiritizmo seansą Londone, kur spiritizmo aplinkoje žinoma būtybė Džonas Kingas, teigusi esanti jūrų plėšiko Henrio Morgano dvasia, žiūrovams pranešė, kad Neapolyje gyvena mergaitė mediumė, jo reinkarnavusi dukra, ir padiktavo jos adresą. 1872 m. Damianis nuvyko šiuo adresu ir nurodytame name rado E. Paladino, apie kurią iki šiol nieko nebuvo girdėjęs[1].
Paranormaliosios veiklos pradžia
Damianio prižiūrima mergaitė pradėjo sparčiai vystyti savo gabumus. Pirmuosius 5-6 m. ji skyrė vad. „nekontaktiniam mediumizmui“. Vėliau jos seansuose ėmė rodytis vaiduokliškos rankos ir miglotos figūros. Jos dvasinis mokytojas buvo vis tas pats Džonas Kingas, kuris su dalyviais bendraudavo bildesiais, bet kartais ir italų kalba. E. Paladino kiekvieną kartą žinodavo, kas netrukus įvyks ir perspėdavo apie tai dalyvius. Žiūrovai matydavo, kaip ji, materializuodama objektą, išgyvendavo kančias – raitėsi konvulsijose, desperatiškai gestikuliuodavo. Charakteringa E. Paladino seansų ypatybė buvo svečių jaučiama užuojauta, jų noras jai padėti. Seansuose kažkokiu būdu buvo panaudojama jų kolektyvinė mintis ir valia.
Mokslinių tyrimų pradžia
Pirmasis mokslo atstovas, garsiai pareiškęs, kad E. Paladino demonstruoja tikrus spiritistinius reiškinius, buvo Neapolio prof. Ercole Chiaia. 1888 m. rugpjūčio 9 d. jis atvirame laiške pakvietė C. Lombroso stebėti E. Paladino. Profesorius rašė[1]:
„Rašau apie žemiausio visuomenės luomo moterį invalidę. Jai apie 30 m. ir ji visiškai neraštinga; jos išvaizda niekuo neišsiskiria, ji neturi moteriško žavesio. Tačiau ji gali bet kuriuo paros metu visą valandą linksminti smalsuolius neįtikėtinais dalykais. Pririšta prie kėdės ar laikoma rankomis ji prie savęs pritraukia baldus, kelia juos nuo grindų, pakabina ore, tarytum Mahometo karstą, ir leidžia žemyn cikliniais judesiais. Ji juos kilnoja, kaip tik nori, o jie tarytum paklūsta jos valiai. Grindyse, lubose, sienose ji sukelia kokio tik nori ritmo bildesius ir, tenkindama svečių pageidavimus, savo kūne sukelia kažką panašaus į elektros iškrovas[1]...“
Buvo aprašyti ir kiti E. Paladino gebėjimų pavyzdžiai: induose su minkštu moliu likdavo delnų atspaudai ir net veidų išraiškos, mediumė levituodavo (ją net bandydavo sulaikyti), grodavo muzikos instrumentais ir daugiau kaip 10 cm didindavo savo ūgį.
„Ji kaip indų guminė lėlė, kaip naujo tipo automatas, kuris įgauna keistas formas. Kiek ji turi rankų ir kojų? Mes nežinom. Kol žiūrovai ją laikė už kojų ir rankų, mes matėme, kaip nežinia iš kur jai išdygdavo papildomos galūnės. Tokios didžiulės pėdos negalėtų tilpti į jos batelius. Visa tai perša mintį, kad čia įsikiša kažkokia paslaptinga jėga.“
C. Lombroso dalyvavimas
1891 m. vasario mėn. du E. Paladino seansus Neapolyje aplankė prof. C. Lombroso. Vėliau jis rašė: „Pasimetęs ir susigėdęs prisimenu, kaip atkakliai neigiau spiritistinių reiškinių realumą.“ Savo 1892 m. ataskaitoje, publikuotoje moksliniame žurnale Annales des Sciences Psychiques, C. Lombroso ne tik pripažino, kad šie reiškiniai realūs, bet ir aprašė daugelį atvejų, kuriuos jis stebėjo pats, tvirtai laikydamas mediumę už kojų ir rankų. Jo įsitikinimas paskatino pradėti tyrimus ir kitus Europos mokslininkus, o E. Paladino daug metų teko dalyvauti daugybėje eksperimentų.
Asmeninės savybės ir charakterio keistenybės
Po daugelio metų (1909) savo knygoje „Kas – po mirties?“ (angl. After death – what?) C. Lombroso paskelbė kai kurias savo tyrimų objekto asmenines savybes. Jis rašė, kad E. Paladino kultūra pačios tamsiausios valstietės lygio, tačiau, nepaisant to, „ji turi intuiciją ir savotišką intelektą, kuris jai leidžia bendravimo metu akimirksniu atpažinti ryškius žmones. Jos požiūriui į žmogų jokios įtakos neturi jo pūstas autoritetas, padėtis visuomenėje, ji vadovaujasi tik savuoju žmonių vertinimu“. Pažymėdamas moters naivumą ir atviraširdiškumą, jis pripažindavo, kad kartais ji demonstruodavo gudrumą ir net suktumą. Paaiškėjo, kad ji turi itin aštrų vizualinį regėjimą – ji galėdavo atsiminti penkis skirtingus tekstus, kurie jai buvo rodomi tris sekundes, ir labai greitai, net užrištomis akimis, ne tik atvaizduodavo paviršutiniškai matytus žmones, bet ir juos apibūdindavo, kaip asmenybes.
C. Lombroso pažymėjo jos keistą charakterį, polinkį į isterijos priepuolius, o kartais tiesiog į beprotybę. E. Paladino buvo itin permainingo būdo, labai linkusi į visokias neįprastas fobijas (pvz., ji siaubingai bijojo susipurvinti rankas), bet ir turėjo beveik vaikišką polinkį svajoti. Ji išgyvendavo haliucinacijas, matydavo savo pačios vaiduoklį, greitai įsiplieksdavo, ypač, kai būdavo kritikuojama, ir savo skriaudikus puldavo su kumščiais. Visi šie trūkumai keistai egzistuodavo kartu su „nepaprastu širdies gerumu, dosnumu vargšų atžvilgiu, noru palengvinti kitų žmonių ir net gyvūnų, su kuriais žiauriai elgiamasi, gyvenimą[1]“.
Ataskaitoje apie 1898 m. seansą C. Flammariono namuose buvo rašoma: „Krenta į akis du dalykai: jos didelės, liepsnojančios keista ugnimi, kaip Vezuvijaus lava, akys. Kita ypatybė – jos keistos formos burna. Niekuomet negali pasakyti, kokias emocijas atspindi jos veidas – susidomėjimą, kančią ar pašaipą.“
C. Lombroso, kruopščiai ištyrinėjęs E. Paladino, negalėjo nepripažinti jos polinkio sukčiauti. Ji vis stengdavosi išlaisvinti rankas, keliais kelti stalus. Žmonės matė, kaip ji sode rinko gėles, kurios vėliau, neva, materializuodavosi per seansus. Analogiškas išvadas padarė ir italų psichiatras prof. Enrico Morselli. Tačiau abu tyrėjai teigė, kad E. Paladino demonstravo ir reiškinius, kurių tikrumas stebėtojams nekėlė abejonių.
Štai kaip E. Morselli aprašė įvykius, kai E. Paladino išlaisvino ranką ir ją ištiesė prie vamzdžio, kuris gulėjo ant stalo:
„...Tuo metu, kai kontrolė buvo ypač kruopšti, vamzdis staiga pakilo nuo stalo ir dingo spintoje, praskridęs tarp mediumės ir stebėtojų. Matyt, mediumė ranka bandė padaryti tai, ką vėliau padarė paranormaliuoju būdu. Ji nebandė tiesmukai apgauti. Nėra abejonių, kad mediumė nelietė vamzdžio, ji to negalėjo padaryti. Bet jei ir būtų lietusi, neturėtų galimybės patalpinti vamzdį į spintą už jos nugaros[1].“
1892 m. C. Lombroso estafetę perėmė Milano komisija. Ji buvo sudaryta iš Milano observatorijos direktoriaus prof. Giovannio Schiaparellio, fizikos prof. Gerosa'os, natūrfilosofijos daktaro G. Ermacora'os, Rusijos imperatoriaus valstybės patarėjo Aksakovo Aleksandro Nikolajevičiaus ir kitų. Buvo stebėta 17 seansų.
Daugelis tyrėjų paliko ataskaitas, kuriose aprašė daugybę atvejų; pasirodančias ir juos liečiančias vaiduokliškas rankas, stalo skrydžius po kambarį. 1894 m. Paryžiuje E. Paladino stebėjo Prof. Ch. Richet, seras O. Lodge'as, F. Myersas ir kt. O. Lodge'as rašė: „Kad ir kokie būtų tų įvykių aiškinimai, aš priverstas pripažinti, kad jie tikri[2].“
Paranormaliųjų tyrimų bendruomenė
Po to, kai O. Lodge'as padarė pranešimą Society for Psychical Research (Paranormaliųjų tyrimų bendruomenėje – PTB), seras W. Crookesas pastebėjo, kad šie reiškiniai labai panašūs į tuos, kurie buvo stebimi Home Daniel Dunglas pasirodymuose. O. Lodge'o pranešimą sukritikavo daktaras R. Hodgsonas. 1895 m. rugpjūtį ir rugsėjį jis Kembridže pats stebėjo mediumę. Paskutinis seansas buvo labai nesėkmingas. R. Hodgsono oponentai tvirtino, kad dėl to kalta jų kontrolės metodika. Kad ir kaip būtų, PTB savo žurnale Journal of the Society for Psychical Research, atspausdinusiam sero Oliverio ataskaitą, pažymėjo, kad „dvasinės rankos, atsiradusios šalia mediumės kūno, perša mintį, kad čia be sukčiavimo neapsieita“. Po to PTB nutarė nutraukti su E. Paladino visus santykius.
Vėliau H. Carringtonas pastebėjo, kad Kembridžo stebėtojai neturėjo nė menkiausio supratimo apie vad. ektoplazmines galūnes – reiškinys, kurį demonstravo Henrys Slade'as ir kiti mediumai. „Visus prieštaravimus galima paneigti, jei tarsimės, kad Euzapija laikinai materializuoja „trečiąją ranką“ ir, pademonstravusi kurį nors reiškinį, įtraukia ją į save.“ – rašė H. Carringtonas. Šią prielaidą patvirtino daugelis vėlesnių stebėtojų. 1894 m. seras O. Lodge'as šį reiškinį pavadino „papildomų galūnių atsiradimu“. Jos buvo Euzapijos kūno tąsa arba esančios labai arti jo.
Vėliau prof. M. Bottazzis taip aprašė mediumės seanse vykstančius įvykius: „Ant mano dešiniojo dilbio nusileido ranka, bet jo nesuspaudė. Šį kartą aš prie jos ne tik prisiliečiau, bet galėjau aiškiai matyti natūralios kūno spalvos žmogaus ranką, apčiuopti pirštus ir šiltą grublėtą delną. Paskui ranka ištirpo (mačiau savo akimis) madam Paladino kūne, įsitraukė į jį kreiva trajektorija. Prisipažinsiu, ėmiau įtarti, kad nepastebėjau, kaip Euzapija išlaisvino savo kairę ranką. Tačiau šis įtarimas neturėjo pagrindo, nes mudviejų rankos, kaip ir anksčiau, buvo sujungtos[1]“.
1907 m. liepos mėn. prof. Galeottis panašų reiškinį pavadino „kairiosios mediumės rankos susidvejinimu“: „Viena iš jų gulėjo ant stalo, ir lietė M. Bottazzio ranką. Kita, tarytum išaugdama iš peties, palietė dešiniąją ir joje ištirpo.“ Panašūs pranešimai kartkartėmis kartodavosi.
1905-1907 m. mediumės tyrimų ėmėsi Paryžiaus psichologijos institutas. Stebėtojų tarpe buvo Kiuri Pjeras ir Marija. Iš viso buvo organizuoti 43 seansai, kurių metu stebimi realūs nepaaiškinami reiškiniai; jų mediumė negalėjo sufalsifikuoti, net labai stengdamasi.
1908 m. PTB nutarė grįžti prie E. Paladino tyrimų, pasikvietusi 3 užkietėjusius skeptikus: praktikuojantį magą ir iliuzionistą Baggally Williamą Wortley, bendruomenės, turėjusios didelę apsišaukėlių demaskavimo patirtį, garbės sekretorių Fildingą Frensį Henry Everardą Josephą ir H. Carringtoną, kuris rašė, kad per savo gyvenimą nė karto nebuvo sutikęs tikro mediumo. Lapkričio ir gruodžio mėn. komisija Neapolio Viktorijos viešbučio numeryje surengė 11 seansų. PTB, tikėdamasi kartą ir visiems laikams demaskuoti mediumę, gavo priešingą rezultatą.
Savo ataskaitą komisija paskelbė žurnalo Proceedings of the Society for Psychical Research 59 numeryje. Net užkietėjęs spiritualizmo priešininkas F. Podmore buvo priverstas pripažinti: „Čia, galbūt pirmą kartą šiuolaikinio spiritualizmo istorijoje, matome nuodugniai išdėstytus faktus. Kiekvienas, susipažinęs su komisijos ataskaita, sutiks su tuo, kad į visa tai negalima numoti ranka, kaip į paprastą sukčiavimą.“ Pilna ataskaita apie šiuos ilgalaikius tyrimus pateikta H. Carringtono knygoje „Eusapia Palladino ir jos fenomenas“[3].
Kelionė į JAV
1910 m. E. Paladino atvyko į JAV. Iki to laiko jos gebėjimai buvo ryškiai nusilpę, o pranešimų apie jos bandymus sukčiauti gerokai padaugėjo. Tačiau, kaip ir anksčiau, pasirodydavo ir žinučių apie jos tikras materializacijas. Vieną tokį reiškinį stebėjo ir tais laikais žinomas iliuzionistas Thurston Howard, kurį kviesdavosi į seansus vienu tikslu – demaskuoti šarlataną.
Amerikoje vienas žurnalistas jos paklausė, ar ji kada nors buvo „nutverta už rankos“ sukčiaujant. Jos atsakymas buvo įdomus: „Tarp žmonių, kurie susirenka aplink stalą, visuomet atsiras tokių, kurie tik ir laukia, kad aš ką nors padaryčiau ne taip, jie to tiesiog trokšta. Seansas prasideda, aš pasiekiu transo būseną, bet man niekas neišeina. Žiūrovai pradeda nekantrauti, jie žūtbūt nori stebuklų. Taigi vieni laukia sukčiavimų, kiti – stebuklų. Jų sąmonė jau iš anksto tam paruošta, ir aš grynai nesąmoningai jiems paklustu. Taip atsitinka ne dažnai, bet būtent tokie žmonės savo valios pastangomis mane priverčia taip elgtis[1].
1918 m. E. Paladino mirė. Ji buvo neraštinga, todėl nežinojo, kad visus tuos 40 m. jos fenomenas sukėlė daug diskusijų ir buvo aktyviai aptarinėjamas spaudoje bei mokslo bendruomenėse. „E. Paladino fenomenas, be abejo, labai savotiškas ir galima nedvejojant teigti, kad iki jos spiritizmo istorijoje nebuvo galingesnio mediumo, - rašė Doyle Arthur Conan. – Ir nors ji kartais įkliūdavo sukčiaujant, negalima atmesti realiai pasiektų rezultatų[1]“.
___________________________________________________________
1. „The History of Spiritualism“ by Arthur Conan Doyle, 2 vols., June 1926.
2. „Journal of the Society for Psychical Research“, Vol. VI, November 1894, pp. 334, 360.
3. „Eusapia Palladino and Her Phenomena“ by Hereward Carrington, 1909.
A - B - C - D - E - F - G - H - I - J - K - L - M - N - O - P - R - S - Š - T - U - V - Z - Ž
Aksakov Aleksandr Nikolajevič (Aleksandras Nikolajevičius Aksakovas, 1832-1903), rusų publicistas, vertėjas, aktyvus spiritualizmo tyrėjas ir idėjų propaguotojas, termino telekinezė autorius. Rašytojo S. T. Aksakovo sūnėnas.
Ėjo vidaus reikalų ministerijos aukštų pareigūnų, valstybės patarėjo pareigas. Kartu su žinomu chemiku A. M. Butlerovu ir zoologu N. P. Vagneriu organizuodavo spiritizmo seansus, sukėlusius platų atgarsį ir sudominusius žinomus rašytojus F. M. Dostojevskį bei N. S. Leskovą.
Dar mokydamasis licėjuje nuodugniai susipažino su Swedenborgo Emanuelio mokymu. 1986 m. Leipcige išleido savo vertimą iš lotynų kalbos: „Apie dangų, pasaulį, pragarą, kaip juos matė ir girdėjo E. Svedenborgas.“ Ten pat išleido „Evangelija pagal Svedenborgą“ (1864), „Svedenborgo racionalizmas. Jo mokymo apie Šv. Raštą kritinis tyrimas“ (1870), „Būties Knyga pagal Svedenborgą“ (1870).
Paslaptingais žmogaus psichikos reiškiniais A. Aksakovas susidomėjo dar 1855 m., o nuo 1870 m. ėmė dalyvauti spiritizmo seansuose. XIX a. septintojo d-mečio antroje pusėje, radęs amerikiečių spiritualisto Daviso Andrew Jacksono kūryboje savo filosofijos patvirtinimą, išleido kelis A. Daviso vertimus vokiečių kalba. Savo vertimus iš anglų ir vokiečių kalbų, straipsnius, skirtus „gyvuliniam magnetizmui“ (hipnozei) ir spiritizmui, jis spausdino Leipcige, o gal ir Peterburge. Nuo 1874 m. A. Aksakovas Leipcige leido mėnesinį žurnalą Psychische Studien, skirtą mažai žinomų psichikos reiškinių tyrimams. 1893 m., atsakydamas į vokiečių filosofo Karlo Roberto Eduardo von Hartmanno traktatą Der Spiritizmus (1885), išleido savo knygą „Animizmas ir spiritizmas“. Vėliau su juo tęsė polemiką.
2023 09 18