A -  B -  C -  D -  E -  F -  G -  H -  I -  J -  K  -  L  -  M -  N - O  -  P -  R -  S -  Š -  T -  U -  V -  Z -  Ž

Amžinybė, mūsų tikrovės (būties) savybė egzistuoti be pradžios ir pabaigos, jos nenutrūkstamas, neturintis laiko apribojimų, nesibaigiantis egzistavimas. „Niekas neatsiranda iš nieko“, taip parašyta sen. Romos poeto ir filosofo, atominio materializmo sekėjo Tito Lukrecijaus Karo filosofinėje poemoje „Apie daiktų prigimtį“ (lot. De rerum natura). Vėliau šią mintį kartojo Naujųjų amžių filosofai. Amžinybės sąvoka atspindi amžinos, nesunaikinamos materijos savybę, apima nuolatinį materijos judėjimą, pokyčius, dialektinį vystymąsi, begalinį tobulėjimą.

Amžinybės suvokimas priklauso nuo būties ir ypač laiko sampratų, o jų esama skirtingų. Pvz., krikščioniškoji teol. amžinybę supranta kaip Dievo nemirtingumą; idealistinė filos. amžina laiko idealiąją būtį, esančią už laiko ir erdvės ribų; Gervės Jono moksle būtis yra amžina, bet jos būsena kinta (evoliucionuoja), kaip evoliucionuoja ir erdvė, ir laikas (ankstyvajai būties būsenai – substratui – negalioja nei erdvės, nei laiko sąvokos).

Šiuolaikinėje kosmogonijoje visuotinai priimta Didžiojo sprogimo teorija, pagal kurią mūsų pasaulis prasidėjo prieš 12–15 mlrd. m. iš be galo tankios ir karštos singuliariosios (lot. singularis – vienintelis, ypatingas) būsenos. Maža to, pagal šią teoriją mūsų pasaulis vėl gali išnykti, sugrįžęs į pirmykštę singuliariąją būseną (pulsuojančiosios Visatos modelis). Be galo tankios ir karštos materijos būsenos būtimi nepavadinsi, todėl ši teorija akcentuoja materijos, bet ne būties amžinumą.