A -  B -  C -  D -  E -  F -  G -  H -  I -  J -  K  -  L  -  M -  N - O  -  P -  R -  S -  Š -  T -  U -  V -  Z -  Ž

 

Raganų kūjis (lot. Malleus maleficarum), parankinė Šventosios inkvizicijos knyga, raganų atpažinimo, tardymo, kankinimų, bausmės paskyrimo detali instrukcija ir veiksmų vadovas, ryškiausias ir niūriausias viduramžių demonologijos veikalas, raganų medžioklės ideologinis pamatas, susiejęs juodąją magiją su bažnytine erezijos dogma. 1487 m. parašė du vienuoliai dominikonai: Jokūbas Šprengeris (Jakob Sprenger, 1436–1495) ir Kelno universiteto dekanas bei prioras Henrikas Krameris (Heinrich Kramer, lot. Henricus Institoris, apie 1430-1505). Parašyti paskatino popiežiaus Inocento VIII (1484-1492) bulė, skirta kovai su opozicija, kuri pasisakė prieš raganų medžioklę.

 

 

Pirmą kartą išleista knyga įgavo tokį populiarumą ir autoritetą (liber sanctissimus), kad jai buvo suteiktas įstatymo statusas. Iki 1520 m. raganų medžioklės vadovas buvo išleistas mažiausiai 13 kartų ir dar ne mažiau kaip 16 leidimų išėjo tarp 1574 ir 1669 m. Nemažai leidimų išėjo be leidinio vietos ir datos. 

Daugelio vėlesniųjų amžių tyrėjų nuomone, ši knyga „pagimdyta viduramžių tamsumo, scholastikos ir dvasininkų despotizmo. Tai brutaliausia ir labiausiai piktinanti knyga, parašyta per visą žmonijos istoriją. Joje pateikiami kliedesiai, kur šiurpios pasakėčios ir pasibaisėtini prasimanymai apie burtavimą bei raganas argumentuojami Šventojo Rašto bei teologų nuorodomis ir patvirtinami kruvina autorių patirtimi.“ 

Knyga sudaryta iš trijų dalių. Pirmoje dalyje dėstomas mokymas apie velnią, jo valdžią žmonijai, apie velnio ir raganų ryšį, apie naktines raganų puotas ir kitus nusikaltimus.  

Antroje dalyje pateikiami kovos su raganomis – velnio parankinėmis – nurodymai; kaip jas atpažinti ir persekioti, pasakojama apie įvairias velnio gudrybes, žabangas ir baisias nelabojo gundymų pasekmės.  

Trečioje dalyje reziumuojamos teismo proceso taisyklės – detalūs nurodymai, kaip įžvelgti nusikaltimo požymius, kaip tardyti, išgauti prisipažinimą ir t.t. 

„Kūjo“ autoriai tiki baisiais raganų nusikaltimais ir iškelia principą, kad apkaltai pakanka vien įtarimo. Jie nemažai dėmesio skiria nežmoniškiems kankinimams ir atmeta galimybę išteisinti įtariamąją net ir tuo atveju, jei nėra jos kaltės įrodymų ar prisipažinimo. „Kūjis“ pataria kankinti tol, kol prisipažinimas bus išgautas, arba uždaryti į purviną kalėjimą ir ten laikyti, kol ragana prisipažins naujų kankinimų verčiama.  

Apie Malleus maleficarum vienas XVIII a. rašytojas parašė: „Šios knygos įtakoje šimtai tūkstančių žmonių neteko laisvės, garbės, turto ir po baisių kančių sutiko siaubingą mirtį“.