A - B - C - D - E - F - G - H - I - J - K - L - M - N - O - P - R - S - Š - T - U - V - Z - Ž
Krištolinės kaukolės, žmogaus kaukolės modeliai, pagaminti iš vientiso kalnų krištolo (kvarco) gabalo. Dalis krištolinių kaukolių yra autentiški artefaktai, likusios – klastotės. Šiuo metu jų žinoma keliolika, esančių kai kurių šalių nacionaliniuose muziejuose ir privačiose kolekcijose, nors tikslaus skaičiaus nežino niekas
Domėjimosi kaukolėmis pradžia – 1924 m., kai anglų rašytojo, tyrėjo ir nuotykių ieškotojo Frederiko Mitčelo-Hedžeso (Frederick Albert Mitchell-Hedges, 1882-1959) podukra Ana Mitčel-Hedžes (Anna Mitchell-Hedges, 1907-2007) Lubantuno šventyklos griuvėsiuose aptiko neįprastą artefaktą. (Lubantunas – ikikolumbinis majų civilizacijos miestas, esantis Jukatano pusiasalyje, dabartinio Belizo teritorijoje.) Jos žodžiais, ji tą dieną įkopė į griuvėsių viršūnę ir pamatė, kad tarp akmenų kažkas blizga. Ana papasakojo apie tai tėvui ir kitą dieną, jam prižiūrint, pralindo pro siaurą griuvėsių plyšį ir rado iš skaidraus kalnų krištolo pagamintą tikslią žmogaus kaukolės kopiją be apatinio žandikaulio. Po trijų mėn. toje pačioje vietoje buvo rastas ir apatinis žandikaulis, kuris tvirtinamas prie kaukolės glotniais šarnyrais ir judėdavo vos prisilietus.
Per ateinančius metus buvo pastebėta daug keistų kaukolės sukeltų reiškinių – ją matydavo švytinčią ir tamsoje projektuojančią įvairius vaizdus. Kažkas išsigydė ligą, prie jos vos prisilietęs, kiti, į ją tik pažvelgę, negalėdavo suvaldyti emocijų. Artefakto savininkė pasakojo, kad, kaukolės padedama, numatė JAV prezidento Džono Kenedžio nužudymą.
1959 m., po tėvo mirties A. Mitčel-Hedžes apkeliavo pusę pasaulio, rodydama kaukolę visiems norintiesiems ir dalyvaudama daugybėje televizijos laidų. Apie paslaptingą artefaktą ėmė rašyti straipsnius ir knygas. Tada atsirado pirmos teorijos, kad jį galėjo pagaminti tik aukštai išsivysčiusios civilizacijos – nežemiškosios arba senovinės Žemės.
Penkių kilogramų Lubantuno radinys tapo garsiausiu iš visų krištolinių kaukolių, esančių privačiose ir muziejų kolekcijose. 1964 m. A. Mitčel-Hedžes jį perdavė meno kurinių ir artefaktų konservatoriui Frankui Dorlandui, kad šis atliktų ekspertizę. F. Dorlandas 1952 m. buvo paskirtas Tarptautinio Muziejinių Objektų Konservavimo Instituto nariu (International Institute for the Conservation of Museum Objects). Kaip jis pats rašo savo knygoje[1], kaukolė jį privertė pradėti naują gyvenimo etapą; kuo labiau jis tyrė A. Mitčel-Hedžes nuosavybę, tuo labiau ji reikalavo tolesnių tyrimų.
F. Dorlandas teigė, kad kaukolės konstrukcija (išsišovę skruostikauliai – šviesolaidžiai, akiduobės – neigiamieji lęšiai, kiti elementai – prizmės) buvo panaudojama įvairiems šviesos efektams gauti. Šviesos srautas iš apačios, nuėjęs visą optinę kelią – lęšius, šviesolaidžius – išspinduliuojamas per akiduobes. Vaizdas būna mistinis. Jei šviesa krenta tam tikru kampu, ji išspinduliuojama per burną. Jei šviesa tam tikru kampu krenta į nosies angą, aplink kaukolę susidaro šviesos aureolę. Esant tam tikram apšviestumui, visa kaukolė įsiplieksdavo mistine ugnimi.
Kaukolės apačioje, jos masės centre F. Dorlandas pastebėjo dvi mažas skylutes, kurios nematomos, kai kaukolė pastatyta. Jo nuomone, jos buvo naudojamos kaukolei pakabinti. Mažiausias vėjelis priversdavo kaukolę siūbuoti, žandikaulis atsilošdavo ir vėl užsičiaupdavo, sudarydamas gyvos, kalbančios kaukolės įspūdį.
Kai kurie stebėtojai matė, kaip keičiasi kaukolės spalvos. Kartais jos veido dalis susidrumsdavo ir imdavo baltuoti. Kartais, atvirkščiai, tapdavo visiškai skaidri, tarytum išnykdavo. Kartais dešinėje kaukolės pusėje atsirasdavo tamsi dėmė, kuri augdavo ir apimdavo visą kaukolę. Paskui, po 5-6 min. kaukolė vėl nuskaidrėdavo iki įprastos būsenos.
Stebėtojai ne tik matydavo optinius efektus, bet ir jausdavo keistus kvapus, girdėdavo balsus, jausdavo šaltį ir šilumą, nors pačios kaukolės temperatūra nekisdavo.
F. Dorlando nuomone, kintant tam tikroms aplinkybėms, Saulės ir planetų išsidėstymui, kaukolė ima spinduliuoti ir veikia tam tikrus žmogaus smegenų centrus.
Tomas Berdenas (Thomas E. Bearden, 1930-2022), psichotropinių poveikių tyrėjas, iškėlė hipotezę, kad patyrusio bioenergetiko rankose kaukolė gali būti panaudota ligoms gydyti.
Po šešerių darbo metų F. Dorlandas išvystė naują tyrimų kryptį – biokristalografiją, tiriančią žmogaus, jo sąmonės ir kvarcinių kristalų (jie plačiai naudojami elektronikoje) energijos mainus. 1970 m. jo iniciatyva Hewlett-Packard laboratorijoje Santa Klaroje (JAV) buvo atlikti svarbūs tyrimai.
A. Mitčel-Hedžes artefakto tyrimus vainikavo F. Dorlando knyga, pavadinta „Šventasis ledas – tiltas į pasąmonę“[1]. Jis padarė išvadą: „Kaukolė tikra, ko negalima pasakyti apie daugumą su ja susijusių istorijų.“ Kaukolei tirti buvo taikyti ir grynai moksliniai, ir ezoteriniai metodai (ezoterika). Tačiau knygoje pateikti ne vien krištolinės kaukolės tyrimų rezultatai, joje aprašyta ir kvarcinio kristalo bei žmogaus netradicinė energinė sąveika.
Paaiškinsime, ką reiškia knygos pavadinimo žodžiai „Šventasis ledas“. Kai kurie senovės graikų filosofai manė, kad kvarco mineralas yra „peršaldytas“ ledas ir jam apibūdinti buvo vartojamas gr. žodis κρύος (kruos), kuris reiškia „ledo šaltumo“. Iš čia kilo ir žodis „kristalas“ – gr. κρύσταλλος (krustallos).
Daug metų mokslo nedomino krištolinių kaukolių tema. Tačiau XX a. antroje pusėje Lubantuno kaukolė privertė suklusti – ėmė sklisti kalbos apie jų neįprastas optines ir gydomąsias savybes, šių paslaptingų artefaktų sukeliamas vizijas ir neįprastus pojūčius.
Prisiminta, kad Paryžiaus ir Londono muziejai irgi turi krištolinių kaukolių, kurios čia pateko daug anksčiau už A. Mitčel-Hedžes atradimą. Jos ilgą laiką buvo eksponuojamos, kaip autentiški artefaktai, nors daugelis profesionalių archeologų ir Mezoamerikos specialistų jau seniai juos laikė klastotėmis. Šia prasme svarbius tyrimus atliko Smitsono Nacionalinio Gamtos Istorijos Muziejaus (Smithsonian`s National Museum of Natural History) antropologė Džein Maklaren Uolš (Jane MacLaren Walsh). Šiuos tyrimus ji pradėjo 1992 m., kai muziejus anonimiškai gavo dovanų vieną tokią kaukolę.
Apžiūrėjusi artefaktą su mikroskopu D. Uolš priėjo išvadą, kad jis pagamintas šiuolaikiniais įrankiais. Po to ji nutarė įdėmiai ištirti kitą muziejaus kaukolę, kuri irgi atsirado tarytum iš niekur. Muziejaus katalogo kortelėje ji perskaitė Mezoamerikos akmeninių artefaktų specialisto išvadą, parašytą dar praeito šimtmečio 6-ą d-metį. Specialistas pavadino kaukolę aiškiu falsifikatu, pagamintu šiuolaikinėmis priemonėmis.
Pradėjusi nagrinėti tokių eksponatų istoriją D. Uolš aptiko žinutę, kurioje Meksikos nacionalinis muziejus 1886 m. atsisakė pirkti suklastotą artefaktą – krištolinę kaukolę, kurią bandė parduoti prancūzų antikvaras Eženas Bobanas (Eugene Boban, 1834-1908). D. Uolš atkreipė dėmesį, kad šis vardas nuolat figūruoja jos tyrimuose.
Britų muziejus krištolinę kaukolę įsigijo iš kompanijos Tiffani & Co, kuri ją gavo iš savo partnerės, o ši – 1897 m. nusipirko E. Bobano aukcione.
Kitos dvi Paryžiaus muziejaus Branli krantinėje (pranc. Le musee du quai Branly) kaukolės kilusios iš etnografo Alfonso Pinaro (Alphonse Louis Pinart, 1852-1911) kolekcijos, o šis didžiausią dalį artefaktų įsigijo iš to paties E. Bobano.
Šios istorijos sako, kad E. Bobanas aktyviai pardavinėjo panašius daiktus ir privačioms, ir muziejų kolekcijoms. Ir jis greičiausiai žinojo, kad parduoda klastotes.
Gali atrodyti keista, kad stambiausi pasaulio muziejai ilgai negalėjo atpažinti klastočių. Tačiau tam tikslui reikia etalono, su kuriuo būtų galima lyginti. Tuo metu dokumentais patvirtintų artefaktų, rastų oficialių archeologinių kasinėjimų metu, beveik nebuvo. Muziejų ekspertai turėjo miglotą supratimą, kaip Mezoamerikos artefaktai turėtų atrodyti ir į ką pirmiausiai reikėtų atkreipti dėmesį. Susidarė palanki dirva ekspertams iš šalies atsirasti, jais ir rėmėsi muziejinių ekspozicijų organizatoriai. E. Bobanui pavyko prasimušti į tokių ekspertų gretas.
Galutines Londono, Paryžiaus ir Vašingtono „kaukolių bylos“ išvadas atnešė XXI a. Šių miestų muziejų kataloguose jos dabar figūruoja, kaip „šiuolaikinės klastotės“. D. Uolš patvirtino, kad XIX a. 9-ą d-metį E. Bobanas jas užsakė vokiečių juvelyrams. Buvo nurodyta krištolinių kaukolių kilmės vieta – Vokietijos miestas Idar-Oberstein, XIX a. importavęs didelį kiekį kalnų krištolo iš Brazilijos[2-3].
Susidorojus su E. Bobano klastotėmis, pereita prie A. Mitčel-Hedžes artefakto, nors ši kaukolė ryškiai skiriasi nuo esančių muziejuose – ji ir preciziškai pagaminta, ir turi atskirą puikiai pritampantį žandikaulį.
Kaip reaguoja oficialusis (akademinis) mokslas, susidūręs su kokia nors alternatyviąja teorija, neįprastu reiškiniu ar artefaktu, kurie iš esmės kertasi su jo dogmomis? Pirmutinė taktika yra tylėjimas. Jeigu tylėti neišeina, tada taikiniu tampa ramybės drumstėjai – stengiamasi parodyti jų nekompetenciją, paviešinti negražius jų biografijos puslapius, kabinėtis prie detalių, taip pat klijuojamos etiketės: „marginalai“, „pseudomokslininkai“, mistikai“ ir pan. Taip oficialusis mokslas vykdo slopinimo sistemos užsakymą. Sistemai svetimkūnių nereikia.
Krištolinių kaukolių atvejų akcentuojama jų abejotina kilmė, kuri nepatvirtinta nei dokumentais, nei liudijimais. Pastebėta, kad pats F. Mitčelas-Hedžesas savo laiškuose kaukolės nemini, kiti kasinėjimo dalyviai nemini nei artefakto, nei patvirtina Anos dalyvavimo.
Amerikiečių paranormaliųjų reiškinių tyrėjas skeptikas Džo Nikelis (Joe Nickell, 1944) savo knygoje teigia, kad greičiausiai F. Mitčelas-Hedžesas kaukolę ne rado, bet nusipirko iš Londono antikvarinių vertybių kolekcionieriaus ir prekeivio Sidnio Bernio (Sydney Bernard Burney, 1878-1951), o sensacingos detalės tebuvo jo įdukros fantazijos vaisius; ji neblogai užsidirbdavo iš smalsuolių, norinčių pasigrožėti šiuo stebuklu[4]. D. Uolš tyrimai, neva, parodė, kad F. Mitčelas-Hedžesas šią kaukolę įsigijo 1943 m. Sotheby aukcione Londone ir apie šį pirkinį parašė laiške savo broliui[2].
Profesionalus istorikas sausakimšai salei pasakoja apie krištolines kaukoles[5]. Šneka logiškai, argumentuotai ir klausytojus įtikina, kad visos krištolinės kaukolės yra klastotės. Informacija pateikiama atrankiai – kai kas nutylima, kai kas akcentuojama, cituojami tik reikiami šaltiniai.
Per praėjusi šimtmetį profesionalių archeologų ir mėgėjų rasta šimtai, jei ne tūkstančiai, nepatogių artefaktų, kurie kelia grėsmę esamai mokslo sistemai (žr. Tisulės princesė). Geriausiu atveju jie nukeliauja į spec. saugyklas (su visa dokumentacija). Jeigu artefaktas kažkuo ypatingas, susijęs su svarbiomis technologijomis, jis kruopščiai tiriamas, bet tyrimo rezultatai priklauso tik išrinktiesiems (žr. slaptasis mokslas). Beje, prie slaptųjų tyrimų priskiriami visi vad. paranormalieji reiškiniai.
Taip buvo ir A. Mitčel-Hedžes krištolinės kaukolės atveju. Ji buvo kelerius metus tiriama. O kur paviešinti moksliniai tyrimo rezultatai? Sistema slepia rezultatus, paskui pati klausia: „Kur optinių efektų vizualizacija, nuotraukos, įrašai?“ Tada net galima parašyti: „A. Mitčel-Hedžes kaukolės tyrimai, atlikti po jos mirties 2007 m., tai pat parodė, kad ji – šiuolaikinė klastotė“[6].
Laimei, jau išslaptinama kai kuri slaptojo mokslo informacija, pvz., TSRS Valstybės Saugumo 1983 m. archyvai, kurie neturėtų kelti abejonių. Juk ši žinyba įdarbina geriausius mokslininkus, kurių veiklos nevaržo jokios dogmos. Sutrumpintai pateiksime šių archyvų informaciją apie krištolines kaukoles[7]:
...Senovės majų padavimuose minimos 13 vienodų „Mirties deivės“ kaukolių, kurios laikomos atskirai viena nuo kitos ir prižiūrimos žynių. Per kaukolės prizmes žyniai galėjo matyti bet kurias paslaptis, nutolusius įvykius, praeitį ir ateitį iki pat laikų pabaigos...
Tyrėjai pažymi, kad kaukolių poveikis žmonėms būna skirtingas, jos gali sukelti ir gydomąjį, ir hipnozinį poveikį. Pastarąjį lydi neįprasti kvapai, garsinės ar regimosios haliucinacijos.
F. Dorlandas kaukolės viduje aptiko visą prizmių, lęšių ir kanalų, sukeliančių neįprastus optinius efektus, sistemą. Naudodamasis mikroskopu su maksimalaus didinimo užmovomis jis nenustatė jokių mechaninio šlifavimo ir poliravimo pėdsakų. 1964 m. Hewlett-Packard laboratorijos tyrėjams nepavyko nustatyti šio artefakto kilmės šaltinio. Ekspertų nuomone, jis pagamintas maždaug prieš 200-400 tūkst. metų, t.y. gerokai anksčiau majų civilizacijos atsiradimo. Jis buvo pagamintas, nepaisant visų gamtoje egzistuojančių kristalografijos ir skaidulinės optikos dėsnių. Kaukolės gamintojas ignoravo kristalo simetrijos ašis. Pagal šiuolaikines taisykles kvarco ruošinio pjūviai turėjo būti tiksliai suderinti su kristalo augimo kryptimi, antraip ruošinys būtų subyrėjęs pirminio apdorojimo metu.
Šiuo metu kvarcinio kristalo ištekliai randami Kalifornijoje. Nei Meksikoje, nei Centrinėje Amerikoje kalnų krištolo telkinių nėra. Tačiau Kalifornijos kalnų krištolas nėra tokios aukštos kokybės ir skaidrumo, kaip majų kaukolės. Įdomu, kad ji pagaminta iš vientiso gabalo, kuriame trys – keturios kristalinės sandūros.
Kalnų krištolo kietumas pagal Moso skalę yra 7 vienetai, ir jis nusileidžia tik topazui, korundui ir deimantui. Kristalai, turintys daugiau kaip vieną sandūrą, pasižymi vad. vidine įtemptimi. Todėl, net ir silpnas poveikis, sukeltas instrumento antgaliu, kristalą gali suskaldyti. Susidaro įspūdis, kad gaminant kaukolę prie jos net nebuvo prisiliesta.
Paviršiaus tyrimai parodė trijų skirtingų abrazyvų pėdsakus. Galutinė apdaila padaryta nežinomu poliravimu, nes maksimalus didinimas nenustatė jokių įtrūkimų ar kitų defektų.
Kaukolės apatinėje dalyje yra tam tikros rūšies prizmė. Šviesos spinduliai, patekę į kaukolės vidų per akiduobes, nuo jos atsispindi. Pažvelgus kaukolei į akis galima pamatyti visą patalpą.
Pastaba: Kalnų krištolas atsparus erozijai, be to, netinkamas radiometrinei analizei, todėl neaišku, kaip buvo įvertintas kaukolės amžius. Gal taikyti netradiciniai metodai?
Be A. Mitčel-Hedžes kaukolės yra ir kitų, pasižyminčių panašiomis savybėmis: Tibeto krištolinė kaukolė AMAR, Majų mėlynojo nefrito kaukolė CANA IXIM, krištolinė kaukolė ET, krištolinė kaukolė SHA NA RA, krištolinė kaukolė Vaivorykštė[8]. Kiekviena jų turi savo istoriją. Taigi darbas šioje srityje vyksta, yra nemažai senovinių kaukolių tyrėjų, rašytojų, jų pagrindu kuriamos bendruomenės. Kaukolės net parduodamos[8]. Paprasta krištolinė kaukolė įgauna ypatingų savybių, aktyvuojasi, jeigu ją palaikai šalia „paranormaliosios“. Tokios kaukolės gali būti naudojamos meditavimui, gydymui ir t.t.
___________________________________________________________
1. Frank Dorland. Holy Ice: Bridge to the Subconscious.
2. Walsh, Jane MacLaren (May 27, 2010). The Skull of Doom. Archaeology Magazine. Retrieved 20 October 2018.
3. National Geographic Society, „The Truth Behind: The Crystal Skulls“, (2011), a broadcast which includes an interview with Dr. Jane Walsh, Smithsonian Institution: „It was sold at auction, at Sotheby's, to Frederick Mitchell-Hedges, so he didn't get it at Lubaantun, he didn't dig it up“.
4. Joe Nickell. Adventures in Paranormal Investigation. University Press of Kentucky.
5. https://www.youtube.com/watch?v=i4fIL8IDZDE
6. Wikipedia
7. Projekt_Orion_1983_Arkhiv_Kgb.
