A - B - C - D - E - F - G - H - I - J - K - L - M - N - O - P - R - S - Š - T - U - V - Z - Ž
Anglies klodų artefaktai, artefaktai, randami tarp akmens anglies klodų. Kol kas paprasta logika sako, kad jų amžius negali būti mažesnis už anglies klodų susidarymo trukmę, t.y. už Žemės karbono periodo amžių. Pastarąjį šiuolaikinis mokslas vertina 300-360 mln. m. Tačiau šį skaičių nederėtų laikyti neginčijamu. Kai bus atskleista Žemės istorija, paaiškės mūsų fizinė realybė, tikrovės evoliucijos principai, tada jis galbūt sumažės.
Tokių artefaktų randama labai daug. Koks jų likimas ir kodėl jie slepiami, žr. Tisulės princesė. Padėtis taikliai apibūdinta Michaelio Cremo ir Richardo Thompsono, kurie parašė knygą, pavadinimu Forbidden Archeology (Uždraustoji archeologija).
Chronologine tvarka aprašysime įdomiausius radinius. Informacija – iš tradicinių šaltinių. Pirmieji du aprašyti kitoje minėtų autorių knygoje The Hidden History of the Human Race (Nežinoma žmonijos istorija):
„1891 m. birželio 11 d. laikraštis Morrisonville Times, Ilinojaus valst. paskelbė tokią žinutę: „Apie įdomų radinį mums antradienį ryte papasakojo ponia S. W. Gulp. Suskaldžiusi didelį anglies gabalą, kad jis tilptų į kibirą, ji pastebėjo duobutę, kurioje buvo maždaug dešimties colių (25 cm) ilgio subtilaus darbo auksinė grandinėlė. Iš pradžių ponia S. Gulp pagalvojo, kad čia kažkieno pamesta grandinėlė. Pasižiūrėjusi iš arčiau, ji suprato klydusi: išorėje buvo matoma tik vidurinė grandinėlės dalis – abu jos galai buvo įmūryti skirtinguose anglies gabaluose....“
*******
Kita istorija: „1897 m. balandžio 2 d. Omahos, Nebraskos valst. laikraštis Daily News paskelbė žinutę pavadinimu „Šachtoje palaidotas išraižytas akmuo“. Žinutėje buvo rašoma: „Vienas iš šachtininkų, kasinėjęs anglį 130 pėdų (maždaug 40 m) gylyje, aptiko įdomų radinį. Tai buvo tamsiai pilkos spalvos dviejų pėdų ilgio (61 cm), pėdos pločio (30 cm) ir keturių colių (10 cm) storio akmens luitelis. Jo paviršius, beje, labai kietas, buvo išraižytas linijomis, kurios vaizdavo tobulos šlifuotės briliantus. Kiekvieno tokio „brilianto“ centre buvo išraižytas pagyvenusio žmogaus veidas su raukšlėmis kaktoje. Visi veidai buvo identiški ir visi jie, išskyrus du, „žiūrėjo“ į dešinę. Šachtininkai neturėjo nė menkiausio supratimo, kaip šis akmuo galėjo atsidurti tokiame gylyje, tarp niekieno neliestų anglies klodų...“
*******
1912 m. Tomaso, Oklahomos valst. šiluminėje elektros jėgainėje du darbininkai, ruošdami anglį, skaldė masyvų anglies luitą. Kartu su skeveldromis iš jo iškrito geležinis puodukas. Jo kontūrai liko įspausdinti uolienos gabaluose, tad jokių abejonių dėl jo kilmės neliko. Unikalus radinys buvo eksponuojamas Kreacionizmo muziejuje Glen Roze, Teksaso valst. (www.creationevidence.org). Šalia puoduko buvo liudytojo Franko J. Kenwoodo raštas su tekstu, kuriame jis 1948 m. lapkričio 27 d. prisiekęs aprašė šio radinio istoriją.
*******
Brado Steigerio knygoje Worlds before our own (Ankstesnės žmonijos civilizacijos) W. W. McCormicko (Abilinas, Teksaso valst.) žodžiais perpasakojama jo senelio istorija apie gyliai šachtoje aptiktą betono sieną: „1928 m. aš, Atlasas Almonas Mathis dirbau Heniverio, Oklahomos valst. anglies šachtoje Nr. 5. Šachta leidosi vertikaliai žemyn, kaip mums sakė, į dviejų mylių gylį. Iš tikrųjų, šachta buvo tokia gyli, kad mums tekdavo leistis liftu... Oras ten būdavo tiekiamas specialiu siurbliu.“ Kartą vakare A. Mathis vienoje iš šachtos erdvių įtaisė sprogmenį. Kitą rytą salėje pasirodė keli kubo formos 12 colių (30 cm) briaunos blokai. „Jų sienelės buvo tokios lygios, tarytum nupoliruotos, kad kiekviena iš jų buvo galima naudotis kaip veidrodžiu. Aš kirstuku nuskėliau vieną gabalą – tai buvo tikrų tikriausias betonas...“
*******
1944 m. dešimtmečio berniuko Newtono Richardo Andersono pareiga buvo aptarnauti anglimi kūrenamą namų krosnį Bakhanone, Vakarų Virdžinijos valst. Kartą vakare jis nusileido į rūsį anglies ir lopetoje parsinešė itin didelį gabalą. Benešant anglies luitas nuslydo ir, trenkęsis į grindis, suskilo į dvi dalis. Vienoje pusėje pasirodė dailus metalinis daiktas.
Kitas dvi dienas berniukas vadavo varpelį iš anglies, kapodamas anglį plaktuku, vėliau valydamas jį gyvuliniu šepečiu ir šarmu. Varpelis, kurio svambalas buvo iš geležies, gražiai skambėjo. Nelaimei, berniukas pašalino visą anglį nuo šio intriguojančio artefakto. Tačiau jo tėvai ir kiti žmonės paliudijo, kad varpelis iš tikrųjų buvo parneštas iš rūsio anglies gabale.
Palaipsniui „varpelis anglies gabale“ tapo įžymybe. N. Andersoną ėmė kalbinti žurnalistai. 1963-1964 m. varpelis atsidūrė Wilmingtono Universiteto geologijos skyriuje, kur buvo padaryta išvada, kad jis – rankų darbo. Vėliau Oklahomos Universiteto laboratorijoje tirtas varpelio cheminis sąstatas. Be bronzai būdingo metalų sąstato rasta keista cinko priemaiša. Liekamųjų anglies pėdsakų nerasta.
1992 m. jis figūravo CBS dokumentinėje juostoje Ancient Secrets of the Bible (Senovinės Biblijos paslaptys). Varpelis buvo net dvejus metus eksponuojamas Gamtos istorijos muziejuje San Diege, Kalifornijos valst.
*******
2008 m. vienoje iš Donecko miesto (Rostovo sr., Rusija) šachtų buvo aptiktas įdomus daiktas. Šachtininkai 900 m gylyje, vienos „menės“ lubose pastebėjo rato formos artefaktą. Sunku pasakyti, kad ten buvo – medinis vežimo ratas ar metalinė erdvėlaivio dalis. Radinys taip sudomino darbininkus, kad darbų vadovas nutarė jį nufotografuoti. Darbininkai artefaktą bandė išvaduoti, paskui suprato, kad be specialios įrangos tą padaryti bus sunku – per didelė griūties tikimybė.
Viskas baigėsi tuo, kad darbininkams buvo įsakyta kuo greičiau užbaigti darbą šiame bare ir artefaktas liko „be gerbėjų“. Suprantama, jokių mokslininkų ten niekas nekvietė, nes darbų stabdymas virstų dideliais finansiniais nuostoliais. Po kurio laiko šachta buvo uždaryta kartu su mįslinguoju artefaktu, kuris iki šiol laukia savo valandos, kada žmonės jį vėl atras ir įmins jo paslaptį.
*******
Panašiu metu (tikslesnis laikas nenurodomas) Vladivostoko gyventojas Dmitrijus viename iš Chakasijos (Rytų Sibiras) miestų įsigijo tris tonas anglies. Iš vieno anglies gabalo styrojo keistas baltos spalvos strypas. Radinio autorius nepatingėjo ir jį nuvežė žinomam Primorės kr. ufologui ir anomaliųjų reiškinių tyrėjui Valerijui Dvužylnui (1951-2014) iš Dalnegorsko. Kai radinį išvadavo iš anglies, pasirodė, kad tai – kažkokios techninės paskirties 7.5 cm ilgio labai lengva ir minkšta detalė. Ji buvo pagaminta beveik iš gryno aliuminio su kelių procentų magnio priemaiša. Didelį artefakto amžių liudija ne vien jo vieta akmens anglyje. Jo paviršiuje rasta didelė anglies (kaip chem. elemento C) koncentracija, kuri galėjo atsirasti dėl ilgalaikės C difuzijos didelio slėgio akmens anglies kloduose. Taigi jo amžius turėtų būti ne mažesnis nei pačių akmens anglies klodų.
Beje, grynas aliuminis gamtoje nesutinkamas; jo junginiai randami mineraluose. Šiais laikais aliuminio ir jo lydinių gamyba – svarbi techn. sritis., tačiau tokios sudėties jis negaminamas. Ir dar, 1825-1855 m. laikotarpiu aliuminis buvo gaunamas tik laboratorijose. Pramoniniu būdu jį pradėta gaminti XIX a. pabaigoje.
