A - B - C - D - E - F - G - H - I - J - K - L - M - N - O - P - R - S - Š - T - U - V - Z - Ž
Slaptasis admirolo Berdo dienoraštis, dienoraštis, kurį admirolas Richardas Berdas (Richard Evelin Byrd Jr, 1888-1957) slapta pildė dešimtmečiais. Nežinoma, kam jis atiteko po admirolo mirties (logiška manyti, kad JAV spec. tarnyboms). Taip pat neaišku, kokiomis aplinkybėmis buvo paviešintas (kartu su neįtikėtino turinio puslapiais) praeito šimtmečio 10-ą d-metį. Dienoraštis sukėlė daug diskusijų, inicijavo daugybę publikacijų ir net privertė suabejoti kai kuriais admirolo žygdarbiais.
JAV karinio jūrų laivyno (KJL) karininko R. Berdo, Arkties ir Antarkties tyrėjo, aukščiausių valstybės apdovanojimų kavalieriaus, nacionalinio didvyrio gyvenimas daugeliui buvo „amerikietiškos svajonės“ išsipildymas. Jo giminės buvo įtakingi žmonės, brolis Haris – Virdžinijos valst. gubernatorius ir JAV senatorius. R. Berdas artimai bendravo su stambiu pramoninku, garsios automobilių kompanijos Motor Ford Company savininku Henriu Fordu ir jo sūnumi. R. Berdas buvo organizacijos Sons of the American Revolution (Amerikos revoliucijos sūnūs) narys. Pastaroji organizacija vienijo JAV politinį ir karinį elitą; vien praėjusiame šimtmetyje jos nariais buvo 17 Amerikos prezidentų, šimtai generolų, admirolų, valstijų gubernatorių bei senatorių.
Be to, jis buvo ir masonas[1]. Masonai – slapta organizacija, kurios nariai per valstybines struktūras neįvardijami. Tokia informacija dažniausiai skelbiama nepriklausomų tyrėjų. Jis buvo gana įtakingas Vakarų Ložės masonas, į ją įstojęs dar jaunystėje, savo pirmosios ekspedicijos išvakarėse. Būtent ši narystė garantavo R. Berdo ekspedicijoms visokeriopą valstybės struktūrų paramą.
Taigi dar netapęs nacionaliniu didvyriu R. Berdas jau priklausė privilegijuotam JAV visuomenės sluoksniui, su kuriuo, kaip žinoma, susiję daug paslapčių.
Jis gimė 1988 m. Virdžinijos valst. Jo šeimos ištakos buvo iš pačių pirmųjų Amerikos kolonistų. 1912 m. pradėjo tarnybą kariniame JAV laivyne. Po 14 m. leitenantas R. Berdas pirmasis istorijoje kartu su porininku Floidu Benetu (Floyd Bennett, 1890-1928) lėktuvu nuskrido į Šiaurės ašigalį ir buvo paskelbtas nacionaliniu didvyriu. (Tiesa, XX a. pabaigoje šiuo žygdarbiu suabejota.)
Dar po 2 m., 1928 m. vasarą, jis pradėjo savo pirmąją (iš penkių) Antarktidos ekspediciją. Ji buvo sudaryta iš dviejų laivų ir trijų lėktuvų ir baigėsi 1929.11.28, kai R. Berdas kartu su kitu pilotu, pilotu/radistu ir fotografu per 18 val. ir 41 min. nuskrido iki Pietų ašigalio ir grįžo atgal. Specialiu JAV kongreso nutarimu už šį žygdarbį jam buvo suteiktas admirolo laipsnis. Tuo metu jam tebuvo 41 m. ir jis tapo jauniausiu JAV KJL istorijoje admirolu. Jo vadovavimas kitoms Antarktidos ekspedicijoms įtvirtino JAV siekius šiame žemyne.
Paslaptingiausia ir todėl įdomiausia buvo karinė kampanija, pavadinta operacija High Jump. Tai buvo didžiausia admirolo R. Berdo vadovaujama Antarktidos ekspedicija, pagal oficialiąją versiją pradėta 1946 m. rugpjūčio 26 d. ir staiga nutraukta 1947 m. vasario mėn. Koks iš tikrųjų buvo šios operacijos tikslas, JAV vyriausybė iki šiol laiko paslaptyje.
Visa aukščiau minėta informacija yra oficiali. Tačiau 1947 m. vasario 19 d. admirolas įsivėlė (jei tikėtume jo slaptuoju dienoraščiu) į galbūt įspūdingiausią žmonijos istorijoje nuotykį. Turime omenyje R. Berdo (su lėktuvo įgula) skrydį Šiaurės ašigalio link, kurio metu jis pateko dar toliau – į Žemės vidų...
Turime išsyk pastebėti vieną aplinkybę. Admirolas savo dienoraštyje paminėjo šią datą ir bazinę Arkties stovyklą – pradinį skrydžio punktą. Todėl visose vėliau parašytose knygose figūruoja Šiaurės ašigalis, egzistuoja net žemėlapis, kuriame pažymėtas R. Berdo skrydis. Tačiau, kaip pažymi visi admirolo R. Berdo gyvenimo tyrėjai, jis iš tikrųjų skrido į Pietų ašigalį. Juk tų metų vasario mėn. karinė Antarktidos kampanija dar nebuvo pasibaigusi, nors pagrindiniai jos įvykiai, matyt, jau buvo praūžę. Gal Arkties stovykla paminėta konspiracijos tikslais?
Tą dieną, prieš pradėdamas skristi, admirolas iš savo Arkties stovyklos likusiam pasauliui perdavė tokio neįprasto turinio radijo žinutę, kad žmonės, kurie ją godžiai skaitė laikraščių antraštėse, nesuprato jos svarbos. O žodžiai buvo įsimintini: - Norėčiau pamatyti tą žemę toliau ašigalio... Ta vieta toliau ašigalio yra Didžiosios Nežinomybės centras![2]. (R. Berdo žodžiai, nurodantys skrydžio esmę, aptakesni – bejond the pole. Čia jie versti kaip „toliau ašigalio“. Vert. pastaba.)
Kas gi atsitiko tose ledo ir sniego platybėse? Pateiksime tos dienoraščio dalies[3] vertimą:
Turiu pildyti savo dienoraštį slapta, niekieno nepastebėtas. Turiu omenyje 1947 m. vasario 19 d. Arkties skrydį.
Ateina laikas, kai žmogus vadovaujasi ne sveiku protu, bet mintimi, kad Tiesos nenuslėpsi.
Neturiu teisės paviešinti šių užrašų faktinės medžiagos... greičiausiai ji niekuomet nebus ištraukta į viešo nagrinėjimo šviesą. Tačiau privalau atlikti savo pareigą ir fiksuoti viską, vildamasis, kad kada nors visa tai bus perskaityta.
Gyvename pasaulyje, kuriame viešpatauja godumas ir žmonijos išnaudojimas, nebegaliu slėpti tiesos.
SKRYDŽIO ŽURNALAS – BAZINĖ ARKTIES STOVYKLA – 1947/02/19
06:00. Visi pasiruošimai skrydžiui į Šiaurės ašigalį baigti, mes pilnomis talpomis degalų pakilome į orą 06:10 val.
06:20. Atrodo, kad degusis mišinys dešiniojo borto varikliui per daug koncentruotas, pakoregavome, ir dabar Pratt Whittneys variklis veikia sklandžiai.
07:30. Ryšio su bazine stovykla patikra. Viskas gerai, ryšys normalus.
07:40. Pastebėtas nežymus dešiniojo variklio alyvos nutekėjimas, tačiau alyvos slėgio indikatoriaus rodmenys normalūs.
08:00. 2321 pėdų (apie 700 m – vert. pastaba) aukštyje pastebėta nedidelė turbulencija, nusileidom iki 1700 pėdų (apie 500 m), turbulencija išnyko, tačiau sustiprėjo uodegos dalies vėjas, šiek tiek pakoregavome droselinę sklendę, dabar lėktuvo būklė labai gera.
08:15. Patikrinome ryšį su baze, padėtis normali.
08:30. Vėl prasidėjo turbulencija, pakilome į 2900 pėdų (apie 900 m) aukštį, ir vėl palankios skrydžio sąlygos.
09:10. Apačioje ledo ir sniego platybės, pastebėtos gelsvos spalvos sritys, kurios tolygiai pereina į baltą. Pakeitėme kursą, norėdami atidžiau panagrinėti šį spalvų derinį apačioje, taip pat pastebėjome rausvą ir violetinę spalvas. Apsukom apie šią vietą du ratus ir sugrįžome prie nustatytų kompaso rodmenų. Vėl nusiuntėme į bazinę stovyklą savo koordinates ir perdavėme informaciją apie nuspalvintą ledą ir sniegą.
09:10. Abu kompasai – magnetinis ir giroskopinis – pradėjo precesuoti ir svyruoti, nebegalime jais naudotis kursui išlaikyti. Orientuojamės pagal Saulę, tad viskas einasi gerai. Kontrolės prietaisų atsakas pastebimai sulėtėjo, tapo vangus, tačiau apačioje išnyko ledas!
09:15. Tolumoje atsirado kalnai.
09:49. Nuo to laiko, kai pirmąkart pamatėm kalnus, praėjo 29 minutės, jie ne iliuzija. Tai iš tikrųjų kalnai ir jie išsidėstę trumpomis virtinėmis, tokių dar nebuvau matęs!
09:55. Vėl susidūrėme su stipria turbulencija, pakilome į 2950 pėdų (apie 900 m) aukštį.
10:00. Kertame nedideles kalnų virtines ir kiek tik galime tiksliau, skrendame šiaurės kryptimi. Po kalnų pasirodė slėnis, kuriame teka upeliukas, jo viduryje veržiasi vanduo. Bet apačioje neturėtų būti žaliuojančio slėnio! Kažkas ne taip, aiškiai ne taip! Mes turėtume skristi virš Ledo ir Sniego! Už kairiojo borto matome vešlius miškus, kuriais apaugę kalnų šlaitai. Mūsų navigacijos instrumentai tebesisuka, giroskopas maskatuoja pirmyn ir atgal!
10:05. Sumažinau aukštį iki 1400 pėdų (apie 430 m) ir staigiai kryptelėjau kairėn, norėdamas atidžiau pažvelgti į slėnį apačioje. Jis žalias, apaugęs samanomis arba tankia žole. Čia visai kitokia šviesa. Saulės mes nebematome. Dar kartą kryptelėjome kairėn, apačioje pamatėme kažkokius didelius gyvūnus. Jie primena dramblius! Ne!! Jie labiau panašūs į mamutus! Neįtikėtina! Ir visgi tai tiesa! Nusileidome iki 1000 pėdų (apie 300 m) aukščio ir su žiūronais atidžiau pažvelgėme į gyvūnus. Jokių abejonių – tai mamutus primenantys gyvūnai! Šią žinią nusiuntėme į bazinę stovyklą.
10:30. Matome dar daugiau žalių kalvų. Išorinis termometras rodo 74o pagal Farenheitą! (apie 23o C). Skrendame toliau, laikydamiesi kurso. Dabar navigacijos prietaisai veikia normaliai. Toks jų veikimas man nesuprantamas. Pabandėme susisiekti su bazine stovykla. Radijo ryšys neveikia!
11:30. Apačioje kraštovaizdis nusistovėjo ir dabar atrodo normalus (jei vartosime šį žodį). Tačiau priekyje mes pamatėme miestą!!! Šito negali būti! Atrodo, kad mūsų lėktuvas keistai palengvėjo ir tapo patvaresnis. Prietaisai nebereaguoja! Dieve!!! Už mūsų kairiojo ir dešiniojo bartų pasirodė keisti skraidymo aparatai. Jie sparčiai artinasi prie mūsų! Aparatai disko formos ir spindinčių paviršių. Jie priartėjo tiek, kad dabar galima įžiūrėti jų ženklinimą. Tai svastika! Tikra fantastika. Kur mes esame? Ir kas atsitiko? Aš vėl šoktelėjau prie kontrolės prietaisų. Jie nereaguoja!!! Patekome į kažkokius nematomus sumanius gniaužtus!
11:35. Mūsų imtuvo garsiakalbis trakštelėjo ir iš jo pasklido balsas, šnekantis angliškai su nežymiu, greičiausiai šiaurės ar vokišku akcentu! Išgirdome:
- Sveiki atvykę, admirole, į mūsų šalį. Mes jus nutupdysime lygiai per septynias minutes! Atsipalaiduokite, admirole, esate patikimose rankose. Pastebėjau, kad mūsų lėktuvo varikliai nustojo veikti! Lėktuvą užvaldė keistos jėgos ir jis dabar pats daro posūkį. Valdymo įtaisai nebereikalingi.
11:40. Gavome dar vieną radijo žinutę. Pradėjome leistis, kartais lėktuvas pradeda nežymiai virpėti, leidžiamės, tarytum kažkokiu dideliu, nematomu liftu! Judėjimo žemyn nejaučiame, o pasiekę žemę, pajutome tik lengvą stumtelėjimą!
11:45. Lėktuvo žurnale paskubomis darau paskutinį įrašą. Prie mūsų lėktuvo žingsniuoja keli vyrai. Jie aukšti ir šviesiaplaukiai. Atokiau įvairiomis vaivorykštės spalvomis ir atspalviais mirguliuoja didelis miestas. Nežinau, kas dabar atsitiks, bet tie, kurie prie mūsų artinasi, regis, neturi ginklų. Išgirdau balsą, kuris į mane kreipiasi vardu, prašantis atidaryti krovininio skyriaus duris. Atidariau.
ĮRAŠŲ PABAIGA
Nuo šiol visus tolesnius įvykius dėstysiu iš atminties. Tai, kas atsitiko, pranoksta žmogaus vaizduotę ir atrodytų, kaip kliedesiai, jeigu taip nebūtų atsitikę iš tikrųjų.
Iš lėktuvo įgulos pakvietė mane ir radistą, ir mus abu širdingai priėmė. Mus pasodino į nedidelę platformos tipo transporto priemonę be ratų! Ji mus dideliu greičiu nuvežė į švytintį miestą. Arčiau miesto mums kilo įspūdis, kad jis pastatytas iš kristalinės medžiagos.
Netrukus privažiavom prie didelio pastato, kokio dar nebuvau matęs. Atrodė, kad jis ką tik buvo perkeltas nuo Frank Lloyd Wright (amerikiečių architektas, žinomas savo nepaprastais projektais) projektavimo lentos, arba teisingiau, iš Buck Rogers nuotykių (fantastinių novelių herojus)!
Mus pavaišino kažkokiu šiltu gėrimu, tokio skanaus man dar neteko ragauti. Jis buvo nuostabaus skonio. Maždaug po dešimties minučių mūsų patalpoje pasirodė du mūsų nepaprastai atrodantys palydovai ir paprašė sekti jiems iš paskos. Neturėjau pasirinkimo ir paklusau. Palikau radistą vieną, o mes netrukus priėjome kažkokį liftą.
Kelias akimirkas leidomės žemyn, liftas sustojo ir jo durys be garso pakilo į viršų! Tęsėme kelionę žemyn ilgu koridoriumi, kuris buvo apšviestas rožinės spalvos šviesa ir atrodė, kad ją spinduliuoja pačios sienos! Viena iš būtybių mums davė ženklą sustoti prie didelių durų. Virš jų buvo užrašas, kurio negalėjau perskaityti. Durys be garso atsivėrė ir aš buvau pakviestas įeiti.
Vienas mano palydovų tarė: - Nebijokite, admirole. Jums paskirta audiencija su Mokytoju.
Aš žengiau vidun, mano akys netrukus priprato prie nuostabaus spalvų derinio, atrodė, kad jos užpildo visą kambarį.
Tada ėmiau žvalgytis aplink. Per visą savo gyvenimą nebuvau matęs tokio nuostabaus interjero. Jis per daug gražus ir stebuklingas, kad jį būtų galima apibūdinti. Jis ir dailus, ir subtilus. Nemanau, kad visa tai būtų galima detaliai ir tiksliai aprašyti žmonių kalbos sąvokomis!
Mano mintis mandagiai nutraukė šiltas, sodrus ir melodingas balsas:
- Leiskite jus pasveikinti atvykusį į mūsų šalį, admirole.
Pamačiau vyrą, kurio subtilių bruožų veidas buvo paženklintas nugyventų metų. Jis sėdėjo prie ilgo stalo ir ranka pasiūlė man sėstis į vieną iš kėdžių.
Kai atsisėdau, jis sudėjo abiejų rankų pirštų galus ir nusišypsojo. Po to švelniu balsu tarė:
- Mes leidome jums čia atvykti, admirole, nes esate taurus žmogus ir plačiai žinomas Paviršiaus Pasaulyje.
Paviršiaus Pasaulyje... Man užėmė kvapą...
Taip, - Mokytojas atsakė šypsena, - esate Arianni šalyje, Vidiniame Žemės Pasaulyje. Mes jūsų ilgam neužlaikysime, būsite saugiai palydėtas į tolimą paviršių. Dabar, admirole, aš jums papasakosiu, kodėl mes jus čia pakvietėm.
Mes susirūpinome išsyk po to, kai jūsų rasė Japonijoje susprogdino pirmąsias atomines bombas virš Hirosimos ir Nagasakio. Būtent tada mes nusiuntėme savo skraidymo aparatus Flugelradus į jūsų paviršinį pasaulį ištirti, ką jūsų rasė yra padariusi. Žinoma, tai jau praeitis, mano brangus admirole, bet leiskite man tęsti.
Iki šiol mes niekuomet nesikišdavome į jūsų rasės karus ir barbarizmą, bet dabar privalėsime, nes išmokote kišti nagus ten, kur nereikia, ne žmogaus labui, įvaldėte atominę energiją. Mūsų emisarai jau perdavė žinutes jūsų pasaulio valdžiai, tačiau jie į tai nekreipė dėmesio. Mes jus pasirinkome tam, kad paliudytumėt, jog mūsų pasaulis iš tikrųjų egzistuoja. Kaip įsitikinote, admirole, mudviejų rasių kultūrą ir mokslą skiria tūkstančiai metų.
Aš įsiterpiau: - Pone, bet aš kuo čia dėtas?
Atrodė, kad Mokytojo akys giliai į mane įsiskverbė. Po kelių tyrimo akimirkų jis atsakė: - Jūsų rasė jau pasiekė tašką, po kurio negrįžtama, nes atsirado jėgos, kurios beatodairiškai sugriautų jūsų pasaulį.
Aš pritariamai linktelėjau ir Mokytojas tęsė:
- 1945 m. ir vėliau bandėme sukontaktuoti su jūsų rase, bet mūsų pastangos buvo sutiktos priešiškai, Flugelradai buvo apšaudyti. Taip, jie jūsų naikintuvų buvo agresyviai persekiojami tikslu sunaikinti. Taigi dabar turiu pasakyti, sūnau, kad pasaulyje tvenkiasi didelė audra, juodoji furija, kuri pati nenurims daug metų. Ką daryti, jūs nežinot. Jūsų mokslas tarnauja blogiui.
Jūsų neapykanta tęsis, kol nebus sumindžiota paskutinė jūsų kultūros gėlytė ir jūsų civilizacija nugrims į visaapimantį chaosą. Jūsų paskutinis karas tebuvo įžanga, jūsų rasės laukia dar didesni sukrėtimai. Mums čia vaizdas kas valandą darosi vis aiškesnis... Ar aš klystu?
- Ne, - atsakiau aš, - kartą taip jau yra buvę. Gyvenome viduramžių tamsoje, kuri truko daugiau kaip 500 m.
- Taip, sūnau, - atsakė Mokytojas. – Tamsūs laikai, kurie laukia jūsų rasės, tarytum šešėliu apgaubs visą jūsų Žemę. Bet aš manau, kad kai kurie jūsų rasės atstovai ištvers šią audrą. Mes čia iš didelio atstumo matome, kaip iš griuvėsių gimsta naujas jūsų rasės pasaulis, kaip vyksta jūsų praradimų ir legendinių turtų paieškos. Bet jie bus čia, mano sūnau, mūsų saugomi. Kai šie laikai ateis, mes vėl pasirodysime ir padėsime atgimti jūsų rasei, jos kultūrai. Galbūt iki to laiko jūs suprasite, koks beprasmiškas yra karas ir kova... po to jūsų rasės kultūra ir mokslas, atsinaujinę sugrįš pas jus. Dabar, mano sūnau, jūs su šia žinia grįšite į Paviršiaus Pasaulį.
Regis, čia buvo paskutiniai mūsų susitikimo žodžiai. Kurį laiką dar stovėjau, tarytum sapnuodamas... tačiau žinojau, kad visa tai realybė. Man staiga šovė keista mintis nusilenkti. Nežinau, kodėl – iš pagarbos ar iš nuolankumo.
Staiga iš abiejų savo pusių pastebėjau tuos pačius gražuolius palydovus, kurie mane čia atvedė.
- Eime, admirole, - ranka parodė vienas iš jų.
Prieš išeidamas aš pasisukau ir dar kartą pažvelgiau į Mokytoją. Jo subtilų ir senyvą veidą nušvietė švelni šypsena.
- Sudie, mano sūnau, - tarė jis, taikiai pamojavęs savo dailia, plona ranka, ir tai buvo mūsų susitikimo pabaiga.
Greitai išėjome pro Mokytojo kambario duris ir vėl įėjome į liftą.
Durys tyliai nusileido ir mes išsyk pakilome į viršų. Vienas mano palydovų tarė: - Dabar jums reikėtų paskubėti, admirole. Mokytojas daugiau nenorėjo jūsų trukdyti, nes turite iš anksto suplanuotą tvarkaraštį. Turite perduoti šią žinutę savajai rasei.
Nieko neatsakiau. Visa tai buvo bemaž neįtikėtina, tačiau mano mintys dar kartą buvo nutrauktos, kai sustojome. Įėjau į kambarį ir ten vėl pamačiau radistą. Jo veide buvo nerimas.
Artėdamas prie jo pasakiau: - Viskas gerai, Hovi, viskas gerai.
Palydovai mums ranka parodė, kad ateitume prie mūsų laukiančios transporto priemonės, mes įlipome ir netrukus atsidūrėme prie savo lėktuvo. Jo varikliai buvo įjungti ir mes nedelsdami įlipome į vidų.
Atrodė, kad dabar visur tvyro skubėjimo nuotaika. Kai tik užsidarė krovininio skyriaus durys, lėktuvas nematomos jėgos buvo pakeltas į 2700 pėdų (apie 800 m) aukštį. Mus lydėjo abi skraidyklės, išsidėsčiusios atokiau abiejuose lėktuvo šonuose.
Turiu pastebėti, kad lėktuvo greičio indikatorius nieko nerodė, nepaisant to, kad mes judėjome labai greitai.
02:15. Išgirdome radijo pranešimą: - Admirole, mes jus paliekame. Jūsų valdymo pultas vėl veikia. Auf Wiedersehen!!
Kurį laiką stebėjome, kaip Flugelradai išnyksta blyškiai žydrame danguje.
Staiga lėktuvą krestelėjo taip, tarytum jis pateko į oro duobę. Greitai suvaldėme padėtį. Mes ilgą laiką nesišnekėjome, kiekvienas iš mūsų buvo paskendęs savo mintyse...
UŽRAŠŲ LĖKTUVO ŽURNALE TĘSINYS
02:20. Mes vėl esame virš ledo ir sniego platybių, nuo bazinės stovyklos mus skiria maždaug 27 min. kelio. Susisiekėme su jais radijo siųstuvu, jie atsiliepė. Pasakėme, kad viskas gerai... gerai. Bazinė stovykla pareiškė besidžiaugianti dėl atnaujinto ryšio.
03:00. Mes minkštai nusileidome bazinėje stovykloje. Aš turiu savo misiją...
UŽRAŠŲ ŽURNALE PABAIGA
1947 m. kovo 11 d.
Ką tik atvykau į personalo susitikimą Pentagone. Detaliai išdėsčiau savo atradimus, perdaviau Mokytojo žinutę.
Viskas buvo deramai užrašyta. Buvo pranešta prezidentui. Aš kelioms valandoms (tiksliau, šešioms valandoms, trisdešimt devynioms minutėms) buvau sulaikytas. Nuodugniai apklaustas aukščiausio rango saugumo tarnybos agentų, tirtas medicinos personalo. Tai buvo išbandymas!!!!
Nuo šiol būsiu griežtai kontroliuojamas Amerikos Jungtinių Valstijų nacionalinio saugumo tarnybos. MAN ĮSAKYTA ŽMONIŠKUMO VARDAN UŽMIRŠTI VISKĄ, KĄ ESU SUŽINOJĘS!!! Neįtikėtina!
Man priminta, kad esu kariškis ir privalau vykdyti įsakymus.
56/12/30 – PASKUTINIS UŽRAŠAS
Paskutiniai keleri metai nuo 1947 nebuvo tokie...
Dabar parašysiu savo paskutinius sakinius šiame keistame dienoraštyje. Pabaigai turiu konstatuoti, kad visuos šiuos metus sąžiningai, kaip reikalauta, laikiau šį reikalą paslaptyje. Tačiau tai iš esmės kertasi su mano moralinės pareigos supratimu. Dabar, atrodo, manęs laukia ilga naktis, ir ši paslaptis nemirs kartu su manim, nes visa tiesa bus paskelbta. Tiesa turi triumfuoti.
Ji yra vienintelė žmonijos viltis. Sužinojau tiesą, ji mane įkvėpė ir išlaisvino! Atlikau savo pareigą šiai pabaisai – karinės pramonės kompleksui.
Dabar artinasi ilga naktis, bet jos pabaigos nebus.
Kai tik pasibaigs ilga Arkties naktis, Tiesa vėl suspindės briliantais... o tie, kurie gyvena tamsoje, bus jos šviesos nutvieksti... JUK AŠ MAČIAU TĄ ŽEMĘ TOLIAU AŠIGALIO, TĄ DIDŽIOSIOS NEŽINOMYBĖS CENTRĄ.
Admirolas Richardas E. Berdas
Jungtinių Valstijų karinis Jūros laivynas
1956 m. gruodžio 24 d.
Šis dienoraštis sukėlė daug diskusijų. Klausimai tebekyla. Iki admirolo ekspedicijos ir po jos buvo ir kitų, pasiekusių Šiaurės (Pietų) ašigalį. Šiandien jau galima kalbėti apie ekspedicijų į abu Žemės geografinius polius istoriją.
Po Frederiko Kuko (Frederick Albert Cook, 1865-1940) 1908 m. ekspedicijos į Šiaurės ašigalį šunų kinkiniais buvo dar nemažai kitų bandymų – kinkiniais, lėktuvais, laivais, povandeniniais laivais ir net parašiuto šuoliu. Sėkmingų, dokumentais patvirtintų ekspedicijų yra ne viena. O kur vidinis pasaulis?
Ne mažiau turtinga ir ekspedicijų į Pietų ašigalį istorija. 1911 m. ašigalį pasiekė Roalio Amundseno (Roald Engelbregt Gravning Amundsen, 1872-1928) ekspedicija. Po jos – Skoto 1912 Antarkties ekspedicija. Nuo 1957 m. Pietų ašigalyje veikia amerikiečių mokslinių tyrimų stotis. Po Pietų ašigalio ledais veikia neutrinų detektorius IceCube, kuris 1450-2460 m. gylyje, kaip neutrinų taikinį, naudoja vieną kubinį kilometrą skaidraus ledo. Vėl analogiškas klausimas – o kur anga į vidinę Žemę?
Visgi neatmetame R. Berdo dienoraščio. Jeigu jis iš piršto laužtas, tada kyla klausimas, o koks tokios dezinformacijos tikslas? Išbandytas būdas tiesai nuslėpti yra tylėjimas, arba kita „įtikinanti“ versija, bet tik ne informacija, kuri skatina gilintis ir ieškoti.
Kaip jau daugelis suprato, oficialaus mokslo išvados ne visuomet atitinka tiesą. Žemės istorija, mūsų realybė ir pats žmogus apipinti daugybe paslapčių. Slopinimo sistema nuo žmonių slepia viską, ką gali. Galbūt ašigalių sritys (geografiniai arba magnetiniai poliai) susijusios su tam tikra realybe, kurios būsena gali būti valdoma tų, kurie ten įsitvirtino.
Kad ir kaip būtų, tuščiavidurės Žemės šalininkai R. Berdo dienoraštį laiko šios hipotezės patvirtinimu. Norėdami sužinoti, kaip yra iš tikrųjų, turime suvokti daug daugiau informacijos ir gilintis... Dar – tuščiavidurės Žemės hipotezė, Agarta, Šambala, Anenerbė.
___________________________________________________________
1. Ганс-Ульрих фон Кранц. Свастика во льдах. Тайная база нацистов в Антарктиде.
2. Worlds Beyond the Poles, Amadeo Giannini, 1959.
3. Admiral Richard E. Byrd's Missing Diary: A Flight To The Land Beyond The North Pole Into The Hollow Earth.
