A - B - C - D - E - F - G - H - I - J - K - L - M - N - O - P - R - S - Š - T - U - V - Z - Ž
Ragana, burtininkė, kerėtoja, moteris, praktikuojanti magiją, turinti atitinkamų savybių ir žinių. Žodis tikėtinai kilęs iš veiksmažodžio „regėti“, todėl logiška manyti, kad raganų būta žiniuonių (aiškiaregių), žolininkių, gydovių[1]. Dabartinėje lietuvių kalboje žodis „ragana“ po katalikų bažnyčios inicijuotų viduramžių procesų – raganų medžioklės Europoje, įgavo piktos, kerštingos ir nesugyvenamos moters prasmę[2].
Lietuvos ir kitų šalių tautosakoje (pasakose, padavimuose) įsitvirtino maždaug toks raganos įvaizdis: „Pilkšvas raukšlėtas veidas, susivėlę kaip pakulos žili plaukai, jautriai gaudanti kvapus karpa pagražinta kumpa nosis, žaižaruojančios akys, kurios nemirksi net tada, kai į jas patenka saulės spindulys“.
Žmonės, turintys slaptų žinių ir pavojingų gebėjimų, nuo seno kėlė pagarbios baimės jausmą. Viduramžiais, demonologų pastangomis, susidarė nuomonė, kad moteris tampa ragana, sudariusi su šėtonu sandėrį ir jam tarnaujanti. Mainais ji gauna ypatingų galių (gebėjimą burti, kerėti, skraidyti, nesenti, keisti išvaizdą, pasiversti gyvūnu, daryti įtaką įvairiems įvykiams ir t.t.). Ragana – ryškus demonologijos personažas. Būdamos piktos, jos pasižymėdavo kenkėjiškais pomėgiais: „gadinti“ galvijus (palikti karvę be pieno, vištas – be kiaušinių), siųsti žmonėms ligas, nužiūrėti (nužiūrėjimas) mažus vaikus, gadinti produktus, sukelti sausrą, krušą ir t.t. Taip pat joms buvo priskiriamas dalyvavimas naktinėse puotose, santykiavimas su vyro pavidalo demonais (inkubais), kūdikių aukojimas.
Ko gero, dauguma šių žmogaus gebėjimų – realybė, tačiau jie gaunami evoliucijos šuolio metais. Ir juos skiria ne šėtonas, bet Gamta (religijos terminais – Dievas). Viena iš jų yra levitacijos savybė, t.y. savybė skraidyti. Tais tolimais viduramžiais kai kurių žmonių svoris ženkliai sumažėjo. Tada žmonės sugalvojo išradimą: pasispirti kokiu nors daiktu ir paspartinti judėjimą – juk žmogus beveik nieko nesveria. Koks tas daiktas būdavo po ranka? Na, žinoma, šluota. Iš čia kilo raganos įvaizdis – skrenda padangėse apžergusi šluotą.
Šiai versijai pagrįsti prisiminkime lietuvių poetės Salomėjos Nėries (1904-1945) eilėraštį „Senelės pasaka“. Jis, kaip ir daugelis, buvo parašytas lietuvių tautosakos motyvais. Yra toks posmas:
Pusnynuos nykštukai miega,
Aukso žuvys po ledu –
Bėga ragana per sniegą,
Nepalikdama pėdų.
Tai kodėl ragana nepalieka pėdų? Todėl, kad ji beveik nieko nesveria.
___________________________________________________________
1. L. Klimka. Rimtos, juokingos ir graudžios senojo Vilniaus istorijos. Vilnius: Žara, 2016. 384 p.
2. Lietuvių kalbos žodynas.
