A -  B -  C -  D -  E -  F -  G -  H -  I -  J -  K  -  L  -  M -  N - O  -  P -  R -  S -  Š -  T -  U -  V -  Z -  Ž

Skoto 1912 Antarkties ekspedicija, antroji britų karinio jūrų laivyno kapitono Roberto Skoto (Robert Falcon Scott, 1868-1912) vadovaujama Antarkties ekspedicija, kurios metu penki jos dalyviai 1912 m. sausio 17 d. pasiekė Pietų ašigalį penkiomis savaitėmis vėliau nei R. Amundseno grupė. Ekspedicijos baigtis buvo tragiška – atgalinėje kelionėje visi penki jos dalyviai žuvo.

Šis žygis dar žinomas, kaip Terra Nova ekspedicija. Terra Nova – senas banginių medžiojimo laivas, pritaikytas Antarkties kelionėms.

1912 m. sausio 3 d. dvi keturių vyrų grupės pasiekė 87°34′ pietų platumos tašką. R. Skotas paskelbė savo sprendimą: toliau kartu su juo žengs dar keturi vyrai – Edward Wilson, Henry Bowers, Lawrence Oates ir Edgar Evans, kiti trys turės grįžti. Ši grupė pasiekė Pietų ašigalį sausio 17 d., tačiau savo dideliam nusivylimui ten rado palapinę, kurią 1911 m. gruodžio 18 d. jau buvo palikęs norvegas R. Amundsenas.  

Įsmeigusi Didžiosios Britanijos vėliavą ir įtvirtinusi savo laimėjimą tyrėjų grupė patraukė atgal. Per ateinančias tris savaites jie nuėjo nemažą kelią, tačiau R. Skotui kėlė nerimą vyrų fizinė būklė, ypač smarkiai sušalusio E. Evanso sveikatą. Iki vasario 7 d. grupė, įveikusi Poliarinę plynaukštę ir nuėjusi 480 km, pasiekė Birdmoro ledyną (angl. Beardmore Glacier). Per kitas dienas staigiai pablogėjo E. Evanso sveikata – rankos žaizda negijo, be to jis buvo susižeidęs galvą, kai kelis kartus krito ant ledo. Kai vasario 17 d. grupė nusileido nuo ledyno keteros, E. Evansas mirė.

Grupei dar liko įveikti 640 km Roso šelfinio ledyno. Nepaisant pablogėjusių oro sąlygų, mįslingo kuro dingimo paruoštuose sandėliukuose, bado ir nuovargio, keliautojai kovojo dėl savo gyvybės – judėjo šiaurės kryptimi. Vasario 27 d. grupė pasiekė 82° 30' pietų platumos. Čia juos turėjo pasitikti šunų kinkiniai. Iki pagr. bazės Trobelės Punkte buvo likę 480 km. (Trobelę R. Skotas pastatė savo pirmosios 1901-1904 m. ekspedicijos metu.) Deja, nepaisant surašytų R. Skoto instrukcijų, jie pagalbos nesulaukė, tad turėjo iš paskutinių jėgų tęsti kelionę. Grupė lėtai stūmėsi, nes L. Oates buvo nušalęs kairiosios kojos pirštus. Kasdieniai maršai dabar sumažėjo iki 8 km, o iki kovo 10 d. tapo aišku, kad šunų kinkinių jie nebesulauks.

Kovo 16 d. L. Oates, kurio rankos ir kojos buvo nušalusios ir jo nebeklausė, paliko palapinę ir savo noru išėjo pasitikti mirties.

L. Oates auka suteikė vyrams papildomų jėgų ir jie dar nuėjo gerą kelio atkarpą. Deja, jau buvo per vėlu. Kovo 19 d. R. Skoto ekspedicija paskutinį kartą išskleidė savo palapinę. Kitą dieną prasidėjo arši sniego pūga, ir vyrai nebegalėjo eiti. Per ateinančias 9 dienas baigėsi jų maisto atsargos, o audra nė nemanė liautis. R. Skotas ir jo bendražygiai ėmė rašyti atsisveikinimo laiškus. Manoma, kad R. Skotas mirė 1912 m. kovo 29 arba 30 d.

Jų kūnai buvo rasti pusiau užpustytoje palapinėje tik po aštuonių mėnesių – lapkričio 12 d. Iki artimiausio sandėliuko buvo likę 20 km, o iki jų bazinės stovyklos Trobelės Punkte – 261 km.

Šalia jų palaikų gulėjo 16 kg svorio Glossopterio medžio fosilija, kurią jie tempė rogėmis. Tai buvo pirmoji Antarktyje rasta fosilija, įrodanti, kad kadaise Antarktida buvo apaugusi miškais.

1913 m. sausio mėn., prieš Terra Novai išvykstant namo, laivo staliai išdrožė didelį medinį kryžių, kuriame išpjovė žuvusių ekspedicijos dalyvių vardus ir anglų poeto Alfredo Tenisono (Alfred Tennyson, 1809-1892) eilutę iš poemos Ulysses: „Kovoti, ieškoti, surasti ir nenusileisti“ (to strive, to seek, to find and not to yield).

Kryžius buvo pastatytas ant Apžvalgos Kalno, iš kurio matyti Trobelę.

Kodėl ekspedicija prarado kurą, o kartu su juo šilumą ir šiltą maistą? Kuras buvo laikomas geležinėse talpose su alavu užlydytomis siūlėmis. Dabar jau gerai žinoma, kad, temperatūrai nukritus žemiau -13,2 C, alavas keičia savo kristalinę struktūrą ir virsta pilkuoju alavu – pilkais biriais milteliais. Praradę sandarumą indai ištuštėjo...

Visgi sensacingiausias ir moksliniu požiūriu vertingiausias R. Skoto ekspedicijos atradimas buvo slepiamas nuo žmonių daugiau kaip 100 m. Mokslas, kaip ir kitos mūsų gyvenimo sritys, yra totaliai žmonijos slopinimo sistemos kontroliuojamas. Logiška manyti, kad tokius vaizdus turėjo matyti ir kitos mokslinės ekspedicijos, ne vien R. Skoto.

Pasirodo, Antarktida kadaise buvo išsivysčiusios civilizacijos apgyvendinta. Matome senovės pastatų liekanas, statulas, piramides... O kiek dar kitų šio žemyno paslapčių slypi po storu ledo sluoksniu? Malonaus žiūrėjimo.