A - B - C - D - E - F - G - H - I - J - K - L - M - N - O - P - R - S - Š - T - U - V - Z - Ž
Raganų medžioklė, teisminis raganų ir burtininkų persekiojimas, įgavęs itin platų mastą Vakarų Europos šalyse nuo XV a. pab. iki XVII a. vidurio. Katalikiškose šalyse šias bylas dažn. nagrinėdavo bažnytinis teismas – inkvizicija, protestantiškose – pasaulietiškas. Tardymų metu įtariamieji būdavo žiauriai kankinami (tikslu išgauti prisipažinimą), prisipažinę viešai žudomi. Vienas pirmųjų raganų procesų įvyko 1323 m. Paryžiuje, kai buvo sudegintas burtininkas. Paskutinė persekiota ir 1782 m. nužudyta ragana buvo kambarinė iš Šveicarijos Zenvaldo miesto (vok. Sennwaald) Ana Gioldi (vok. Anna Göldi). Reabilituota 2008 m.
Apie šį tragišką ir beprotišką (pagal šiuolaikinius kriterijus) žmonijos istorijos laikotarpį, trukusį daugiau kaip keturis šimtmečius, parašyta daugybė knygų. Alternatyvioji enciklopedija pateikia savo požiūrį. Bet pradžiai trumpai akcentuokime pagrindinius šio laikotarpio momentus.
Raganos ir burtininkai buvo minimi dar ankstyvuose krikščioniškuose traktatuose, o iki XIII a. tikėjimas burtais buvo prilyginamas pagoniškiems prietarams. Net tais atvejais, kai burtavimas figūruodavo baudžiamose bylose, viduramžių teisėsaugai rūpėdavo tik įrodomi materialinės žalos aktai.
Viduramžių demonologija, taigi ir raganų bei burtininkų persekiojimas, kilo iš scholastikos ir teologijos sąjungos, kuri bandė moksliškai praplėsti erezijos sąvoką, apimančią ir burtavimą – ryšį su velniu[1]. Bažnyčios tėvai, mokslininkai teologai raganavimui ir burtavimui skyrė išsamius traktatus, kuriuose velnio egzistavimas išvedamas iš Šventojo Rašto, o pats tikėjimas burtavimu pateikiamas, kaip krikščioniškosios religijos pagrindas. Praktinių veiksmų ėmėsi inkvizicija (jos tribunolai įsteigti 1231 m. popiežiaus Grigaliaus IX iniciatyva).
Toli gražu ne visi pritarė raganų persekiojimo politikai. Opozicijos tarpe buvo įtakingi žmonės, aukšto rango katalikų dvasininkai. Tačiau jų balsai pamažu silpo visuotinės beprotybės fone. Aktyviausi „medžioklės“ priešininkai, tarp kurių buvo nemažai katalikų dvasininkų ir net inkvizitorių, patys būdavo persekiojami.
1484 m. popiežius Inocentas VIII (pirmasis popiežius demonologas) išleido bulę, kurioje ragino demaskuoti susidėjusius su velniu ir šalinti iš visuomenės. Šios bulės skatinami du vokiečių dominikonai netrukus išleido veikalą Raganų kūjis, kuris virto raganų ir burtininkų atpažinimo, tardymo, kankinimo ir naikinimo vadovėliu. Autoritetą turinti bažnyčia formavo viešąją nuomonę: platino literatūrą, keliančią neapykantą raganoms, organizavo viešas raganų egzekucijas, skatino skundus (raganas įskundę žmonės užvaldydavo jų turtą). Palaipsniui įsisuko raganų persekiojimo smagratis. Raganavimas buvo laikomas išskirtiniu nusikaltimu (crimen exeptum), kuriam kankinimai taikomi be apribojimų. Kankinamieji išduodavo savo „bendrus“, su kuriais jie, neva, kartu dalyvaudavo naktinėse puotose. Demonizuojamų žmonių skaičius augo.
Nuo XVI a. pradžios kova su šėtonu ir jo parankinėmis – raganomis – bažnyčiai ir valstybei tapo pirmutiniu reikalu, ir burtavimu apkaltintų žmonių persekiojimas įgavo dar neregėtus mastus. Skirtingi autoriai skirtingai vertina aukų skaičių; didžiausias – 9 mln., tarp kurių 80% buvo moterys. Kai kurie aiškiaregiai pateikia kitokius skaičius – dešimtis mln.[2].
Kuo buvo kaltinamos aukos? Išliko nemažai raganų procesų protokolų. Šiais laikais tokie kaltinimai atrodo absurdiški, tiesiog protu nesuvokiami. Kuo didesnė isterija, tuo absurdiškesni būdavo kaltinimai. Persekiojimų neišvengė ir gyvi buvo deginami net kilmingų gyventojų, aukštų dvasininkų palikuonys bei giminaičiai, 2-5 m. amžiaus vaikai.
Ar tikėjimas raganavimu ir burtavimu turi pagrindą?
Daugelio istorikų nuomone, tragiški šio laikotarpio įvykiai paaiškinami viduramžių tamsumu ir prietarais: „...beveik keturis šimtmečius visose Europos šalyse liepsnojo laužai, kurstomi žmonių tamsumo, fanatiškumo ir prietarų. Šis stebėtinas paklydimas, taip ryškiai ir ilgai viešpatavęs visoje Europoje, sudaro liūdniausią žmonijos istorijos puslapį[3]“. Kiti istorikai prieštarauja, nes nemažai vedančiųjų demonologų buvo intelektualai – išsilavinę filosofai, rašytojai, teisininkai, gydytojai, kurių tamsuoliais nepavadinsi, pvz., žinomas italų filosofas scholastas ir teologas Tomas Akvinietis (lot. Thomas Aquinas, apie 1225-1274), įnešęs didelį indėlį į demonologijos vystymąsi, prancūzų politikas, filosofas, ekonomistas ir teisininkas Žanas Bodenas (pranc. Jean Bodin, 1529-1596), 1580 m. parašęs „Demonologiją“, kuri tapo tokia pat populiari, kaip ir „Raganų kūjis“, prancūzų teisininkas ir demonologas Pjeras de Lankras (pranc. Perre de Lancre, 1553-1631), prancūzų rašytojas ir teisėjas Nikolas Remi (pranc. Nicolas Remy, 1530-1616), vokiečių vyskupas ir teologas Peteris Binsfeldas (Peter Binsfeld, 1540-1603), teisininkas, šiuolaikinio teisės mokslo Vokietijoje pradininkas Benediktas Karpcovas (vok. Benedikt Carpzov, 1595-1666).
Tai kaip yra iš tikrųjų? Viena esminė ir prigimtinė žmogaus savybė susijusi su jo mintimis. Žmonių mintys turi savybę materializuotis. Dauguma žmonių šito net neįtaria ir nežino, kaip naudotis šia Gamtos dovana. Tačiau visais laikais buvo žmonių (šiais laikais jų ženkliai sumažėjo), kurių minties galia daug didesnė, nei kitų. Be to, šią savybę paprastai lydi ir kitos, pvz., aiškiaregystės. Taigi jie puikiai žinojo, ką turi ir kaip šia dovana naudotis. Bet šią žmogaus savybę, kaip ir virtuvinį peilį, galima panaudoti ir gėriui, ir blogiui (gėris ir blogis). Šviesūs žmonės padėdavo kitiems, kaip žiniuonys, gydovai, žolininkai. Pikti ir kerštingi žmonės nesunkiai galėdavo pakenkti kitiems. Taigi daug iš to, kas buvo rašoma apie raganas, turi pagrindą, tačiau nemažai ir prasimanyta, sukurta lakios vaizduotės. Tikėjimas burtais ne tamsumo ir prietarų pagimdytas, bet realybės atspindys.
Tikrosios raganų medžioklės priežastys ir pasekmės
Esama ir kitų istorikų nuomonių dėl šio laikotarpio priežasčių. Kai kurie autoriai teigia, kad katalikų bažnyčiai raganų medžioklė buvo būdas sustiprinti įtaką visuomenėje. Viduramžių visuomenė buvo ryškiai susisluoksniavusi – jos elitui, dvasininkijai buvo priešpastatoma liaudies kultūra su giliomis pagonybės šaknimis ir galimai slaptomis pagoniškomis organizacijomis. Taigi susidorojimas su raganomis galėjo būti kaip būdas liaudies kultūrai nuslopinti. Tereikėjo ją demonizuoti. Taip tradiciniai pagoniški liaudies švenčių papročiai buvo paversti naktinėmis raganų puotomis, juodosiomis mišiomis, satanistiniais kultais. Šiuo požiūriu logiška, kad susidorojus su pagonybės liekanomis, raganų medžioklė pasibaigė.
Kai kurie tyrėjai pastebi socialinės psichologijos požiūriu labai įdomų ir iki šiol nepaaiškintą isterinės baimės, apėmusios XV a. pab. – XVII vid. vakarų Europą, fenomeną. Šis reiškinys aiškinamas taip: greitas (per 2-3 kartas) viso gyvenimo – socialinių, moralinių, religinių vertybių keitimasis, taigi orientyrų praradimas, gimdė masių nepasitikėjimo, neapibrėžtumo pojūtį, o šis sukėlė baimės ir besiartinančios nelaimės jausmą. Bet žmonės to nesuprato, jie ieškojo konkrečių kaltininkų, sugadinusių jų gyvenimą. Baimė troško materializuotis.
Apskritai iškeltų hipotezių yra nemažai, tačiau vieningos nuomonės dėl raganų persekiojimo priežasties neprieita[4]. Yra ir tyrėjų, teigiančių, kad vienos konkrečios priežasties apskritai negali būti, nes vidurinių amžių Europos visuomenė – vienas didelis organizmas, kurio visi elementai sąveikauja, sudarydami sudėtingą ryšių sistemą, tad istorinį visuomenės vystymąsi turėjo lemti ne vienas veiksnys[5].
Vis dėlto Alternatyvioji enciklopedija teigia, kad priežastis buvo labai konkreti. Norėdami tą suprasti, pirmiausia turime atsikratyti iliuzijos, kad Žemės planeta su jos gyventojais yra vienintelė gyvybės salelė mūsų beribėje Visatoje. Gyvybės principai yra visuotini ir Žemės kosminė civilizacija yra viena iš daugelio. Visas kosmines civilizacijas galima sąlyginai skirstyti į šviesiąsias ir tamsiąsias. Šviesiosios, kurių Visatoje yra apie 95%, griežtai laikosi pagr. Kosmoso laisvės principo – kiekvienas objektas ar subjektas turi teisę pats, niekieno netrukdomas, rinktis savo vystymosi kelią. Tamsiosios civilizacijos (humanoidinės ir nehumanoidinės) šio principo nepaiso ir pripažįsta tik jėgą.
Itin turtingai žmonijos istorijai aprašyti reikėtų net ne knygų, bet bibliotekų[2]. Jos pagr. turinys – sąveika su žmonijai priešiškomis civilizacijomis – kosminiais plėšikais. Gali kilti klausimas: juk vien mūsų galaktikoje yra milijardai žvaigždžių sistemų, dar daugiau planetų, tai kodėl įvairius ateivius traukia būtent Žemė? Todėl, kad Žemė yra unikali planeta, Visatos perlas, jos valdžios centras[2]. Per ilgą Žemės istoriją palaipsniui susiformavo daugiapakopė žmonijos slopinimo sistema, kurios visi dalyviai turi savų interesų. Dėl šios kovos žlugo buvusios Žemės civilizacijos. Dabartinę baltąją rasę – 5-ąją civilizacija – Žemė pagimdė prieš 32 tūkst. m.[2]. Maždaug prieš 18 tūkst. m. ji buvo galutinai pavergta[6]. Bažnytiniais terminais, Žemę ir žmoniją užvaldė šėtonas.
Tačiau evoliucija vyko toliau. Antikos laikais Žemė ir visa Gamta buvo parengusi sąlygas žmonijos evoliucijos šuoliui. Tada slopinimo sistema sukūrė krikščionybę, kuri, nepaisant visų jos „privalumų“, apkarpė žmonijos laisvę, įvedė bažnyčios kontrolę, nukreipė žmoniją nuo evoliucijos kelio[2]. Krikščionybė, kaip ir bemaž visos religijos – slopinimo sistemos įrankis, žmonijos pavergimo būdas.
Brandžiaisiais viduramžiais Žemė ir Gamta buvo parengusi sąlygas antrajam evoliucijos šuoliui, kuris prasidėjo Prancūzijoje[2]. Tokiu laikotarpiu žmonėms prasikala naujos, dar neturėtos savybės, kad jie galėtų realizuoti savo prigimtį, atsiskleisti kaip Kūrėjai ir sąmoningai įsilieti į nesibaigiantį tikrovės evoliucijos procesą. Kokios tos savybės? Pirmiausia jau minėta minties galia. Ji yra Kūrėjo valdžios pagrindas. Negalima kurti, valdyti procesus Žemėje ir visoje Visatoje, neturint valdžios. Kai didelė minties galia, valdomi procesai vyksta akimirksniu. Kita Kūrėjui būtina savybė – aiškiaregystės. Kurti, daryti tvarką Visatoje reikia taip, kad jai nepakenktum, taigi reikia daug žinoti. Aiškiaregystė yra prigimtinė žmonių pažinimo priemonė (žr. mokslinis pažinimas). Akivaizdu, kad nuo tokio žmogaus tiesos nenuslėpsi ir juo nemanipuliuosi. Tokie žmonės kėlė rimtą grėsmę ne tik bažnyčiai, bet ir visai slopinimo sistemai. Savo valdžiai išlaikyti sistema ėmė su šaknimis rauti gležnus evoliucijos daigelius. Kas vyko toliau, skaitytojas jau žino.
Mūsų tikrovė labai įvairi, o žmogus, esantis jos centre (Žemėje) yra jos pilnas atspindys[2], todėl ir naujų žmonių savybių irgi būta įvairių. Tada kai kurie įgavo levitacijos savybę. Iš čia kilo skraidančiosios raganos – šėtono parankinės – įvaizdis. Kitų žmonių ženkliai sumažėjo svoris. Todėl vienas iš raganų atpažinimo būdų buvo „bandymas vandeniu“. Jeigu surišta ir įmesta į šventintą vandenį įtariamoji plūduriuodavo, kaip pliauską, ji būdavo demaskuota – „šventintas vanduo raganų nepriima“, paskendusi – įrodydavo savo nekaltumą.
Per tuos kelis inkvizicijos siautėjimo šimtmečius bemaž visos Europos raganos buvo išnaikintos, genetiniai pokyčiai anuliuoti. Sykiu smogtas skaudus smūgis visai baltajai rasei. Jos išlikimas tapo abejotinas. Gamta skatina evoliucionuoti, sukuria tam reikiamas sąlygas, bet jeigu dovanų atsisakoma... Ir Gamtai visiškai nesvarbu, kodėl taip atsitiko – evoliucijos dėsniai griežti. Taip Žemėje išnyko daugybė gyvosios gamtos rūšių, kaip neperspektyvios, įskaitant ir žmonijos civilizacijas. Laimei raganos buvo medžiojamos tik katalikiškose šalyse (prieš ir po reformacijos). Stačiatikiai (Rusija ir kt. šalys) raganų nepersekiojo. Taigi Rusija – paskutinė žmonijos viltis. Slopinimo sistema tą supranta ir ją puola.
Susidorojus su raganomis ir nuslopinus evoliucijos bangą, inkvizicijos veikla įvairiose Europos šalyse palaipsniui užgeso. Nuo XX a. pradžios inkvizicija kelis kartus buvo pervadinta, o 1982 m. popiežius Jonas Paulius II (1978-2005) pagaliau atsiprašė tikinčiųjų už „inkvizicijos klaidas“.
Trumpai apie mokslą. „...raganų procesai sudaro reikšmingiausią ir labiausiai pamokomą proto ir žmogiškumo kovos prieš tamsumą ir laukinumą puslapį. Už šią pergalę žmonija turi būti dėkinga išimtinai mokslui[3].“ Šių žodžių autorius neteisus. Slopinimo sistema tebeegzistuoja ir per savo pakalikus kol kas valdo žmoniją. Valdomas ir mokslas, kuris nepateikia nei teisingo pasaulio vaizdo, nei aiškina, kas yra žmogus. Susidaro įspūdis, kad mokslinio tyrimo rezultatai daugiausia panaudojami ne žmonijos labui, bet prieš ją. Žinios apie žmogų, jo sąveiką su energiniu pasauliu sudaro slaptojo mokslo turinį. Reiškiniai, kurie tais laikais turėjo tapti normaliais, šiais laikais vadinami paranormaliaisiais žmonių psichikos reiškiniais.
Darbas buvo atliktas, bet žmonija engiama toliau. Viena esminė žmonijos valdymo sąlyga yra tikros informacijos blokada, cenzūra, melagingų žinių, religinių dogmų ir pseudomokslinių teorijų pateikimas. O slopinimo sistemos įvairios hierarchijos demonai ir toliau egzistuoja, su visais jų tamsiais darbeliais: žmonių gundymais, prievartavimais, savo minčių perteikimais, negerų darbų, nusikaltimų skatinimais, bandymais apsigyventi žmogaus organizme (sunkiausi atvejai – apsėdimai). Sistema maskuojasi, idealiu atveju žmonės neturi net įtarti apie jos egzistavimą. Paminėsime tik vieną žmonijos išteklių, į kurį nusitaikiusi visa slopinimo sistema – žmonių gaminama energija (žr. aukojimas, energinis vampyrizmas).
Slopinimo sistema, kitaip – šėtonas apkaltino žmones savo paties nuodėmėmis, paskui žiauriai su jais susidorojo. Beje, šis principas taikomas ir šiais laikais.
Viduramžių raganų procesų ir dabarties analogijos
Panagrinėkime kai kuriuos XX a. manipuliavimo žmonių sąmone pavyzdžius, kurie daug kuo primena inkvizicijos metodus. Gamtoje analogiškus fizikinius procesus lemia tie patys dėsniai, analogiškus socialinius procesus – tos pačios varomosios jėgos.
XX a. pradžioje carinė Rusija grasinosi tapti pasaulio lydere, todėl slopinimo sistema ėmėsi priemonių. Buvo organizuotas (ir finansuotas) revoliucinis judėjimas, kurio ideologinis pamatas – „komunizmo šmėkla“. Toliau sekė revoliucijos, visuotiniai neramumai, pilietinis karas. Į valdžią atėjus „raudonajam chamui“, bemaž visa to meto Rusijos inteligentija buvo sunaikinta, dalis spėjo emigruoti į užsienį. Galiausiai susikūrė TSRS valstybė. Tačiau masinės represijos bolševikų partijoje, kariuomenėje, valstybės valdymo aparate, mokslo sistemoje, tarp dvasininkų ir paprastų žmonių nesibaigė. Inkvizicijos laikais buvo demaskuojamos raganos, bolševizmo – „liaudies priešai“. Iš esmės buvo metodiškai naikinami geriausi šalies žmonės.
Represijos ypač sustiprėjo Didžiojo teroro (1937-1938) metais, kai jam vadovavo liaudies komisaras N. I. Ježovas, vykdė NKVD darbuotojai – inkvizicijos analogas. Beje, pagal įvairius šaltinius, 70% NKVD sistemos darbuotojų buvo žydų tautybės. Vien per tuos dvejus metus buvo nuteista apie 1,5 mln. žmonių, apie 700 000 sušaudyta, kiti įkalinti baisiuose GULAG lageriuose. Tokių mastų Šventoji inkvizicija nė nesapnavo. Teismas neginčijamu kaltės įrodymu laikė prisipažinimą. Jam išgauti būdavo taikomi kankinimai. Nieko neprimena? Įdomu pastebėti, kad ir viduramžių Europoje, ir prieškario TSR Sąjungoje tarp žmonių tvyrojo baimė. Jos skatinami žmonės stengėsi įrodyti savo lojalumą, išvengti arešto ir skundė kitus.
Pokario metais represijų kiek sumažėjo, bet jos liovėsi tik po diktatoriaus Stalino mirties 1953 m. Iš stalinistinių lagerių į namus grįžo minios žmonių. Iš viso per XX a. 50 metų Rusija ir šalys, įėjusios į TSRS sudėtį, prarado daug dešimčių mln. gyventojų. O pati TSRS išsilaikė dar 40 m., istorijos požiūriu – akimirka. Pati komunistinė chimera, kuriai buvo paaukoti mln. žmonių, išnyko kaip rytmečio rūkas.
Apie tuos laikus parašyti kalnai knygų, nagrinėjamos varomosios jėgos, istorinės priežastys. Tačiau, kai turime daugiapakopę valdymo sistemą, didžiausią indėlį į „istorinius procesus“ įneša ne klasių kova, bet sistemos aukščiausioji grandis. Ši operuoja aukščiausiuoju lygmeniu – energijos. Šiame lygmenyje sudaromos reikiamos programos. Tačiau, kad jos veiktų, jas reikia pamaitinti energija. Iš kur jos gauti? Iš pačių žmonių. Tarp jų paskleidžiama reikiama informacija, kuri sukelia atitinkamas mintis, o jos ir yra energijos šaltinis. Ir nebūtina, kad į šį procesą įsilietų visi žmonės, užtenka pasiekti jų kritinę masę. Tada susiformuoja atitinkama kolektyvinė sąmonė ir visa visuomenė veikia, kaip vienas organizmas. Gamtoje tokie reiškiniai dažni, prisiminkime skrendančius paukščių būrius...
Manipuliuojanti žmonėmis sistema dažn. taiko vieną „metodinį“ dalyką: įvardija problemą, įbaugina žmones, paskui siūlo būdą šiai problemai spręsti. Išsigandę žmonės nesunkiai valdomi, jie generuoja žemo vibracijų dažnio energiją, kuri irgi nesunkiai nukreipiama, kur reikia. Iš esmės žmonija grynai savo istorijos ir neturėjo...
Šiuo metu, kai rašomas šis straipsnis, Žemėje ir visoje Visatoje vyksta trečias evoliucinis šuolis. Suprantama, slopinimo sistema ir šį kartą savo valdžios be kovos neatiduos. Tik šį kartą brutali jėga jau netaikoma, nes ją keičia pažangios prieš žmogų nukreiptos technologijos. Prisiminkime netolimos praeities Covid-19 psichozę. Visa žmonija buvo gąsdinama baisia pandemija, kuriai įveikti siūloma panacėja – skiepai. Juk valstybei taip rūpi mūsų sveikata... Laimei, ne visi žmonės pasidavė šiai baimės isterijai.
___________________________________________________________
1. J. Jurginis. Raganų gaudymo šimtmetis. Vilnius, 1984.
2. Jono Gervės paskaitos (1992-2003).
3. Канторович Я. А. Средневековые процессы о ведьмах. – М.: Книга, 1990. – 221 с. (Репринтное воспроизведение издания 1899 г.)
4. А. Я. Гуревич. Ведьма в деревне и перед судом. Средневековый мир: культура безмолвствующего большинства. – М.: Искусство, 1990. – 306 с.
5. Игина Ю. Ф. Ведовство и ведьмы в Англии. Антропология зла. – СПб.: Алетейя, 2009. – С. 29. – 327 с.