A - B - C - D - E - F - G - H - I - J - K - L - M - N - O - P - R - S - Š - T - U - V - Z - Ž
Operacija High Jump, 1946-1947 m. JAV vyriausybės suplanuota ir karinio jūrų laivyno (KJL) organizuota karinė kampanija Antarktyje, kurios pagr. tikslas – sunaikinti Vokietijos KJL bazes. Beje, anglų kalboje žodžių junginys high jump gali reikšti ir „šuolį į aukštį“, ir „rimtus nemalonumus“.
Pagr. ekspedicijos organizatorius – kontradmirolas Ričardas Berdas (Richard Evelin Byrd Jr, 1888-1957). Eskadrai, sudarytai iš lėktuvnešio, 33 skraidymo aparatų (naikintuvų, hidroplanų, sraigtasparnių), 13 laivų (ledlaužių, linijinių laivų, eskadrinių minininkų, povandeninio laivo) ir 4700 žmonių, vadovavo kontradmirolas Richardas Kruzenas (Richard Harold Cruzen, 1897-1970)[1].
Oficialų ekspedicijos tikslą atspindi jos pavadinimas „JAV KJL 1946-1947 m. programa Antarkties regionui plėtoti“. Ji, neva, buvo skirta sukurti Antarktidos mokslinių tyrimų bazę „Mažoji Amerika“ (Little America IV). Pagal oficialiąją versiją operacija buvo pradėta 1946 m. rugpjūčio 26 d. ir baigėsi 1947 m. vasario pabaigoje[1].
1946 m. gruodžio 12 d. eskadra pasiekė Markizo salas. Iki gruodžio 24 d. lėktuvai pradėjo žvalgybinius Antarktidos skrydžius, buvo padaryta dešimtys tūkstančių nuotraukų. 1947 m. sausio 15 d. pagrindinė laivų grupė pasiekė Roso jūros Banginių įlanką, kur pradėjo vykdyti „Mažosios Amerikos“ statybos darbus.
Vasario pabaigoje dėl prasidėjusios ankstyvos žiemos ir pablogėjusių oro sąlygų ekspedicija buvo atšaukta ir turėjo grįžti į JAV. Jos metu dėl nelaimingo atsitikimo žuvo trys dalyviai[1].
Bet kas iš tikrųjų įvyko prie Antarktidos krantų? Kodėl ekspedicija, turėjusi užtrukti pusmetį, staiga buvo nutraukta? (Oficialioji versija į jos trukmę įtraukė labai ilgą kelionę). Į šiuos klausimus atsako ekspedicijos dalyviai. Štai kaip įvykius komentavo patyręs karinis lakūnas Džonas Sajersonas[2]:
Jos iššokdavo iš vandens, kaip patrakusios ir prasmukdavo tarp laivų stiebų tokiu greičiu, kad oro srautai draskė radijo antenas. Keli „Korsarai“ dar spėjo pakilti nuo „Kasablankos“. Aš net nespėjau mirktelėti, kai du iš jų, pakirsti kažkokių neregėtų spindulių, ištiškusių iš šių „skraidančiųjų lėkščių“, teškėsi į vandenį. Tuo metu buvau „Kasablankos“ denyje ir nieko nesupratau. Tie aparatai nekėlė jokio garso. Jie nebyliai siautėjo tarp laivų ir nesustodami spjaudėsi pražūtinga ugnimi. Staiga eskadrinis minininkas „Merdokas“, buvęs nuo mūsų už 10 kabeltovų (apie 1,8 km, vert. pastaba), pliūptelėjo ryškia liepsna ir ėmė skęsti. Nepaisant pavojaus, į katastrofos vietą buvo nusiųstos gelbėjimo valtys ir kateriai. Visas šis košmaras tęsėsi apie 20 min. Kai „skraidančiosios lėkštės“ vėl paniro į vandenį, ėmėme skaičiuoti nuostolius. Jie buvo pasibaisėtini. Kas šių „lėkščių“ šeimininkas? Nejaugi nacistinė Vokietija?
Yra dar vienas liudijimas – jauno TSRS jūrų karininko Konstantino Raškovskio[3]. Iš esmės jis patvirtino pirmąjį. K. Raškovskis paminėjo antpuolio datą: 1947 m. sausio 27 d. Pateikiame sutrumpintą šio liudijimo vertimą:
Aš, kaip ir dauguma berniūkščių, svajojau patekti į frontą. Net pasendinau save pora metų ir iki 1945 m. pradžios jau spėjau baigti pagreitintus jaunųjų jūrų karininkų kursus. Tačiau karas jau buvo pasibaigęs. Vadovybė atkreipė dėmesį į mano kalbų mokėjimą ir mane nusiuntė pas sąjungininkus, į JAV KJL pagr. štabo koordinacinę grupę. 1946 m. pabaigoje mudu su pulkininku Jurijumi Popovičiumi buvome įtraukti į admirolo R. Berdo eskadros personalą.
Oficialiai mokslinio tyrimo ekspedicijos į Antarktidą tikslas buvo įvertinti jos naudingąsias iškasenas. Bet niekas iš esmės nežinojo, kur ir ko mes plaukiam.
Jei neklystu, mus užpuolė sausio 27 d. Mudu su Jurijumi rūkėm, šnekėjomės. Staiga išgirdom aliarmo signalą. Jie išnirdavo iš vandens – dešimtys dar nematytų skraidymo aparatų. Po kelių sekundžių jie jau mus atakavo iš viršaus. Tai buvo keisti disko formos objektai su fašistiniais kryžiais šonuose. Aparatų greitis ir manevringumas buvo stulbinantis. Jie šaudė kažkokiais raudonais spinduliais, kurie lengvai įveikdavo storą laivų šarvą. Tuo pat metu diskai, vengdami zenitinių pabūklų ugnies, galėjo nesuvokiamu būdu keisti savo judėjimo kryptį ir net kyboti ore.
Nuo lėktuvnešio denio lėtai pakilo keli naikintuvai F4, tačiau susikauti jie nespėjo – netrukus buvo sudeginti. Teko atsišaudyti vien pabūklais. Mudu su Jurijumi aprūpinome stambaus kalibro kulkosvaidį šaudmenimis. Mums ant akių tam jūrininkui nutraukė ranką. Lėktuvnešis buvo smarkiai apgadintas. Netrukus priešas kažkodėl paliko mus ramybėje ir visą savo agresiją nukreipė į eskadrinį minininką „Merdoką“. Buvo kraupu, jie jį tiesiog sudegino – ugnis, sprogimai, riksmai... Iš kitų laivų ėmė nuleidinėti gelbėjimo valtis.
Mūšis truko apie dešimt minučių. Minininkui nuskendus, diskai, nepalietę kitų laivų, katerių ir gelbėjimo valčių, nurūko už horizonto, skrisdami prie pat vandens. Amerikiečių nuostoliai – „Merdokas“, apie dešimt lėktuvų, keli šimtai žuvusiųjų, sužeistų dar daugiau. Diskai apgadino laivus, ypač mūsų lėktuvnešį. Mes jį dvi paras karštligiškai remontavome. Tuo metu mūsų stebėtojai vykdė tolimą oro žvalgybą. Zenitiniai pabūklai buvo pasirengę visą parą.
Kovo pradžioje eskadra išplaukė į JAV. Lėktuvnešis reikalavo kapitalinio remonto.
Kiek atsimenu, nė vienas iš jūreivių nepasirašė pasižadėjimo laikyti įvykius paslaptyje. Admirolas R. Berdas apie juos pranešė JAV kongresmenams. Mudu su Jurijumi grįžome į Maskvą, kur atsiskaitėme kontradmirolui Ivanui Papaninui ir KJL vyriausiajam vadui Nikolajui Kuznecovui. Jie mus įdėmiai išklausė, tarpusavyje šnektelėjo ir tuo viskas baigėsi.
Kaip paaiškinti tų dienų įvykius? Tam reikia žinoti jų priešistorę. Iki šios dienos sukaupta pakankamai informacijos realiam vaizdui susidaryti. Egzistuoja ir jau viešinami žvalgybiniai duomenys bei kai kurie fašistinės Vokietijos slaptieji archyvai, patekę į nugalėtojų rankas[4]. Nemažai informacijos nutekino buvę slaptosios kosminės programos (SKP) dalyviai, vadinami insaideriais.
Dar A. Hitleriui neatėjus į valdžią, Vokietijoje veikė nemažai slaptų organizacijų, kurios domėjosi okultizmu, taikė netradicinius informacijos gavimo būdus, vykdė senovinių žinių paieškas. Šių organizacijų nuomone, Žemėje kadaise gyveno aukštai išsivysčiusios civilizacijos, todėl kažkur turėtų būti jų palikimas (žodžiu perduodama informacija, rankraščiai, artefaktai, žemėlapiai ir t.t.). Žinios apie aukštas technologijas, ginklus ir pan. būtų stiprios valdžios pamatas. Atėjęs į valdžią A. Hitleris 1935 m. įsakė įsteigti organizaciją tokiai veiklai koordinuoti. Ji buvo pavadinta Anenerbė.
1937-1938 m. Anenerbės mokslininkai surengė kelias ekspedicijas į Himalajus ir Tibetą senovės artefaktams ieškoti. TSRS Valstybės Saugumo (GB) archyvų duomenimis, Vokietijos vyriausybė, remdamasi šiose ekspedicijose gauta informacija ir žemėlapiais, 1938 m. organizavo ekspediciją Antarktidos povandeniniam šelfui tirti Karalienės Matildos Žemės (norv. Dronning Maud Land) rajone. Galiausiai, talkinant Vokietijos KJL, Anenerbės mokslininkams pavyko prasiskverbti į plačias erdves, paslėptas po Antarktidos ledais.
1939 m. sausio mėn. du hidroplanai pakilo nuo Schwabеnland borto ir pradėjo karalienės Matildos Žemės žvalgybą. Per tris savaites Liuftvafės lakūnai specialiais metaliniais vimpelais su svastikos ženklu simboliškai paženklino Vokietijos dydžio teritoriją. Ji įgavo pavadinimą „Naujoji Švabija“. Tačiau nedaug kas žinojo, kad tikrosios naujos valstybės valdos slypi po žeme.
Hermano Geringo lakūnams padarius savo darbą, estafetę perėmė admirolo Karlo Denico povandeninių laivų kapitonai. Po kurio laiko admirolas ištarė:
- Mano povandenininkai surado tikrą rojų po vandeniu.
1943 m., kai karas su TSRS buvo pačiame įkarštyje, admirolas K. Denicas metė ne mažiau paslaptingą frazę:
- Povandeninis Vokietijos laivynas gali didžiuotis tuo, kad kitame pasaulio krašte jis sukūrė neįveikiamą fiurerio tvirtovę.
Jau tada tapo aišku, kad Vokietija Antrąjį pasaulinį karą pralaimės, todėl buvo skubama sukurti itin įslaptintą karinę bazę Antarktidoje. Ji turėjo savo kodą – 211. Karo metais visas tiekimas vyko povandeniniais laivais. Be to, buvo įsigytos vad. anklavo teritorijos Pietų Amerikoje.
Po karo amerikiečiai, verbavę aukštos kvalifikacijos vokiečių mokslininkus (operacija Paperclip), nustatė, kad tūkstančiai 3-o Reicho specialistų dingo be pėdsakų. Naujai valstybei reikėjo žmonių, gerų mokslininkų ir gerų karių.
Po Antarktidos ledais Naujoje Švabijoje iki 1944 m. buvo sukurtos KJL bazės ir pastatytas miestas, pavadinimu „Naujasis Berlynas“.
1945 m. lapkričio – gruodžio mėn., vykdydami TSRS KJL Liaudies Komisaro įsakymą, į Karalienės Matildos Žemės rajoną išplaukė trys povandeniniai kreiseriai. Vienam kreiseriui panirus į 100 m gylį tam tikroje žemėlapyje pažymėtoje vietoje, prietaisai užfiksavo apie dešimt nežinomų objektų, kurie keitė judėjimo kryptį 66 mazgų greičiu (apie 120 km/val.), o tai tris kartus viršijo kreiserio greitį vandens paviršiuje. Su tokiu reiškiniu tarybiniai povandenininkai susidūrė pirmąkart. Atakuoti tokius objektus buvo netikslinga[4].
Po metų, 1947 m. sausio mėn. admirolas R. Berdas gavo JAV vyriausybės įsakymą sunaikinti Vokietijos KJL bazes Antarktidoje. Tačiau besiartinančią prie Karalienės Matildos Žemės eskadrą atakavo dvi dešimtys disko formos aparatai, skrendantys dideliu greičiu ir naikinantys karinę techniką ugnies stulpais[4].
Aukščiau pateiktoje informacijoje yra prieštaravimas. Pagal oficialiąją versiją, eskadra 1947 m. sausio mėn. buvo Banginių įlankoje, tuo tarpu TSRS Valstybinio Saugumo Komiteto duomenimis, eskadra buvo atakuota prie Karalienės Matildos Žemės krantų. Čia galėjo būti sąmoninga amerikiečių dezinformacija.
Buvęs SKP dalyvis Koris Gūdas (Corey Goode) pateikia dar ir kitos informacijos, kuri ne visų gali būti priimta[5].
Praeito šimtmečio 3-ą ir 4-ą d-mečiais slaptosios vokiečių organizacijos užmezgė diplomatinius ryšius su dviem kosminėmis civilizacijomis[5]. Viena iš jų – drakonoidų rasė iš reptiloidų konfederacijos. Kita civilizacija įsikūrusi Žemės gelmėse, jos šalis vadinama Agarta. Agartiečiai aukšti, šviesiaplaukiai ir mėlynakiai. Jie kadaise lankėsi mūsų planetoje, bet po katastrofinių įvykių buvo priversti įsikurti po žeme.
Būtent dėl šių kontaktų ir žinių perdavimo vokiečiai prieškariniu laikotarpiu padarė tokį stulbinamą šuolį mokslo ir technikos srityje. Su Antarktidos požeminių olų ir tunelių sistema, kurią senais laikais pastatė kita civilizacija, Anenerbės mokslininkus ir KJL vadus supažindino agartiečiai. Šie kontaktai ir tolesni įvykiai davė pradžią SKP.
Bet grįžkime prie operacijos High Jump. Grįžęs į JAV admirolas R. Berdas savo vadavietėje – laive USS Mount Olympus – davė interviu žinių agentūros International News Service žurnalistei[1]. 1947 m. kovo 5 d. jis buvo atspausdintas Čilės laikraštyje El Mercurio:
Admirolas Ričardas E. Berdas perspėjo, kad Jungtinės Valstijos turi imtis priemonių, kad apsisaugotų nuo vienos šalies, kurios agresyvūs lėktuvai pasirodo iš poliarinių sričių, invazijos. Admirolas paaiškino nenorįs nieko gąsdinti, bet tokia yra žiauri realybė – naujo karo atveju, Jungtinės Valstijos galėtų būti užpultos lėktuvų iš vienos ar abiejų Žemės poliarinių sričių. Jis padarė tokį pareiškimą, remdamasis savo patirtimi, įgyta poliarinės ekspedicijos metu. Kalbant apie neseniai pasibaigusią ekspediciją, R. Berdas pasakė, kad didžiausia jo stebėjimų ir atradimų svarba yra potencialios įtakos Jungtinių Valstijų saugumui įvertinimas. Viena svarbesnių pamokų, išmoktų paskutinėje Antarkties ekspedicijoje, yra suvokimas, kad pasaulis traukiasi fantastiniu greičiu, ir praėjo tie laikai, kada mūsų izoliacija, dideli atstumai, vandenynai, ašigaliai buvo mūsų saugumo garantas.
___________________________________________________________
1. Wikipedia
2. https://www.youtube.com/watch?v=1Czctm2jby8
3. https://www.youtube.com/watch?v=Goqk9wzbMQM
4. Projekt_Orion_1983_Arkhiv_Kgb
5. https://www.youtube.com/watch?v=L2FK84jaBW8