A -  B -  C -  D -  E -  F -  G -  H -  I -  J -  K  -  L  -  M -  N - O  -  P -  R -  S -  Š -  T -  U -  V -  Z -  Ž

 

Tisulės princesė, moters kūnas, rastas 1969 m. Rusijoje marmuriniame sarkofage su apsauginiu skysčiu. Sarkofagas aptiktas tarp akmens anglies klodų Kemerovo (vakarų Sibiras) sr., Tisulės rj., Ržavčiko kaime^[1,2].

 

Žurnalisto straipsnis

Iki šiol jokių šį faktą patvirtinančių dokumentų nėra. Apie jį plačiau imta kalbėti, kai 2002 m. žurnale „Chakasija“ (Abakano miestas), vėliau laikraščio „Arkaimas“ 124-me numeryje buvo atspausdintas žurnalisto Olego Kuliškino straipsnis „Dama, kuriai 800 milijonų metų“. Publikacijos autoriaus žodžiais, šią istoriją jam papasakojo atsitiktinis bendrakeleivis, kuris pasirodė esąs TSRS KGB dimisijos pulkininkas, daug metų išdirbęs viename iš slaptų skyrių. Jis atsistatydino 1991 m., negalėjęs susitaikyti su TSRS žlugimu.

1969 m. rugsėjo mėn. pradžioje angliakasys Aleksandras Karnauchovas 20 m gylio Ržavčiko gyvenvietės šachtoje aptiko kažkokį pailgą akmeninį monolitą. Kai šį daiktą iškėlė į paviršių, pasirodė, kad tai – dviejų metrų ilgio marmurinis sarkofagas. Darbų vadovas Aleksandras Masalyginas nedelsdamas nutraukė darbus.

 

 

Angliakasių brigada, tikėdamasi, kad viduje ras brangenybių, ėmė krapštyti suakmenėjusį glaistą, kuris dangtį aklinai „suklijavo“ su pagrindu. Netrukus (greičiausiai nuo saulės šilumos) glaistas suskystėjo ir ėmė varvėti. Vienas stiprių pojūčių mėgėjas jį net lyžtelėjo. Deja, jam tas liūdnai baigėsi: jau po savaitės nelaimėliui aptemo protas, o kitų metų vasarį jį rado sušalusį prie savo namo slenksčio.

Brangenybių sarkofage nebuvo. Skaidriame melsvai rožiniame skystyje gulėjo nepaprasto grožio maždaug 30 m. moteris didelėmis, plačiai atmerktomis žydromis akimis. Ji buvo maždaug 180 cm ūgio, baltaveidė, europinių veido bruožų ir ilgų tankių tamsiai rusvų plaukų. Gražuolė buvo aprengta šviesia permatoma palaidine, padabinta subtiliu gėlėtu raštu. Ji atrodė, kaip gyva. Sarkofago galvūgalyje gulėjo stačiakampė neaiškios paskirties juoda metalinė dėžutė.

Sarkofagas buvo atidengtas maždaug 5 val., ir pažvelgti į jo turinį buvo subėgęs bemaž visas kaimas. Žinoma, apie radinį buvo pranešta į rajono centrą ir netrukus į Ržavčiką atskubėjo visa vietos valdžia, įskaitant gaisrininkus, kariškius, miliciją. Vėliau iš srities atskrido sraigtasparnis, iš kurio išlipo ne mažiau kaip dešimt „draugų“, apsirengusių civiliais drabužiais. Jie išsyk paskelbė, kad ši vieta užkrečiama, ir įsakė visiems smalsuoliams pasitraukti nuo sarkofago, o tuos, kurie prie jo buvo prisilietę ar per arti priėję, užsirašė, neva, medicininiams tyrimams.

Po to spec. tarnybų darbuotojai sarkofagą bandė nešti į sraigtasparnį. Tačiau šis jiems pasirodė sunkokas, tad buvo nutarta skystį nupilti. Pagavusi oro moters oda ėmė ant akių juoduoti, ir skystis staigiai buvo supiltas atgal. Juodulys netrukus išnyko. Galiausiai sarkofagą uždengė dangčiu ir šiaip taip pakrovė į sraigtasparnį. Daugiau paslaptingos moters, kurią kaimiečiai pavadino Tisulės princese, niekas nematė.

Toks, bendrais bruožais, buvo O. Kuliškino straipsnis. Kita informacija surinkta iš šio įvykio liudytojų ir pavienių tyrėjų.

 

Informacijos slėpimas

Po penkių dienų kaime pasirodė pagyvenęs Novosibirsko profesorius, kuris vietos kultūros klube papasakojo apie pirmuosius unikalaus radinio tyrimų rezultatus. Jo žodžiais, Ržavčiko radinys sudrebins istorijos mokslo pamatus, sukels šoką visam mokslo pasauliui. Mokslininkas pareiškė, kad sarkofagui ne mažiau kaip 800 mln. metų. Darvino teorija, teigianti, kad žmogus kilo iš beždžionės, paneigta – juk moteris buvo palaidota dar tada, kai nebuvo nei anglies, nei dinozaurų. Iš pradžių ją tyrę mokslininkai buvo iškėlę prielaidą, kad ši moteris – ateivė iš kitų planetų, bet atlikta analizė parodė, kad jos genetinė informacija 100 procentų tapati šiuolaikiniam žmogui. 

Novosibirsko profesorius iškilmingai pažadėjo, kad kaimo gyventojai pirmieji sužinos apie naujus ekspertizės rezultatus. Jam išvykus, rajono laikraštyje buvo paskelbta nedidelė žinutė, kad Ržavčiko kaime rastas itin vertingas istorinis archeologinis artefaktas.  

Kaime dar nebuvo išblėsę pirmieji įspūdžiai, kai staiga pasirodę kariškiai apsupo visą kalnakasybos kompleksą kartu su gretimomis teritorijomis, o milicijos pareigūnai ėjo per kiemus, konfiskuodami laikraščio numerį su sensacinga žinute. Sarkofago šachta buvo sulyginta su žeme, visi tyrimai įslaptinti. Liudytojams buvo uždrausta apie šį įvykį net pagalvoti.

Tačiau tuo istorija nesibaigė. 1973 m., kai viskas, lyg ir nutilo, Berčikulio ežero pakrantėje ir salose (6 km. nuo radinio vietos) buvo pradėti plataus masto kasinėjimai, atliekami griežto slaptumo sąlygomis. Tyrimų vietovė buvo apsupta milicijos ir kareivių.  

Tačiau ylos maiše nenuslėpsi. Atvykėliai darbininkai kauštelėję prasitarė, kad ežero salose aptiktos akmens amžiaus kapinės, rasti dar keli 200 mln. m. senumo sarkofagai. Ir patys kaimo gyventojai ne kartą matė, kaip į kasinėjimų vietą atskridusius sraigtasparnius kažkas buvo kraunama. 

Ėjo metai ir ši istorija palaipsniui buvo užmiršta. Ji vėl iškilo į viešumą tik 2002 m., po O. Kuliškino publikacijos. Beje, jis netrukus pakliuvo po automobiliu, bet, laimei, nelabai nukentėjo.

Šiais laikais netoli radinio vietos pastatytas skydas turistams vilioti. Jame glaustai, kaip legenda, paminėtas 1969 m. faktas.  

 

 

Tisulės princesės prakeikimas

Jau po pirmos šios istorijos aukos, kai vienas smalsuolis paragavo sarkofago skysčio, tarp kaimo gyventojų ėmė sklisti kalbos apie „Tisulės princesės prakeikimą“ – esą, jos sudrumsta ramybė reikalauja keršto. Vėliau tokių aukų gerokai padaugėjo.  

Nepaisant spec. tarnybų grasinimų ir slaptumo priemonių, Ržavčiko kaime atsirado kovotojų už tiesą. Vienas jų spėjo apeiti visas instancijas ir, reikalaudamas viešumo, net parašė laišką TSRS Komunistų partijos centro komitetui. Netrukus jis mirė nuo širdies nepakankamumo. Be to, autokatastrofoje netrukus žuvo sarkofagą aptikęs šachtininkas A. Karnauchovas. Išvis, per metus įvairiomis aplinkybėmis mirė šeši sarkofago liudytojai, o po kelerių metų nuo skrandžio opos – ir darbų vadovas A. Masalyginas. Bijodami princesės prakeikimo likę gyvi liudytojai nutilo visam laikui ir žurnalistų kalbinami tvirtino neprisimenantys jokių sarkofagų.  

Minėti įvykiai mus nejučiom nukelia į 1922 m., kai anglų tyrėjas Hovardas Karteris (Howard Carter, 1874-1939) ir archeologas mėgėjas lordas Džordžas Karnarvonas (George Carnarvon, 1866-1923) Egipto Karalių slėnyje aptiko faraono Tutanchamono kapą su daugybe artefaktų. Netrukus pradėta kalbėti apie faraonų prakeikimą, nes ekspedicijos dalyviai vienas po kito ėmė keliauti Anapilin.

Ką bendro turi šie du stambūs istoriniai archeologiniai atradimai? Bandysime aiškintis, nors Tisulės princesės atveju tragiški atsitikimai susiję ir su spec. tarnybų agentų veiksmais.  

 

Ar reali Tisulės princesė?

Pirmiausia aptarkime Tisulės princesės amžių. Šiuolaikinis mokslas Žemės karbono periodo amžių vertina 300-360 mln. m., kuris nustatomas radiometriniu metodu, t. y. pagal anglies radioaktyviojo izotopo ¹⁴C liekamąjį kiekį akmens anglyje. Metodas daro „savaime suprantamą“ prielaidą, kad visą tą laiką nekito nei anglies izotopų sąstatas, nei ¹⁴C skilimo greitis, nei Žemės laiko tėkmė. Tačiau, turint omenyje turtingą Žemės istoriją, šios prielaidos nėra akivaizdžios^[3]. Taigi ir 300 mln. m. princesei gali būti per daug. Realesnis amžius yra dešimtys mln. metų.  

Žinoma, ir dabar, o juo labiau praeito šimtmečio 7-ą d-metį, tokia informacija atrodė neįtikėtinai. Tačiau išvardinkime argumentus ir faktus, netiesiogiai patvirtinančius, kad Tisulės princesė reali. 

Visos O. Kuliškino minėtos pavardės patikrintos, tokie žmonės ten iš tikrųjų dirbo, o kai kurie netrukus atsisveikino su gyvybe.  

Rusijos televizijos kanalas REN TV 2013 m. Tisulės princesės tema buvo parengęs siužetą, o 2019 m. parengta televizijos laida su vedėju Andriejumi Malachovu.  

Įvykius trumpai komentavo spec. tarnybų istorikas, FSB atsargos generolas majoras Valerijus Malevanyj: „Iš archyvinių KGB archyvų mes žinome, kad 1973 m. šis rajonas buvo apsuptas trimis kordono eilėmis. Už šešių km. ten buvo ežeras, kurio viduryje, saloje atkasti dar du kapai.“  

Kiti šio generolo žodžiai pateikti televizijos vedėjo ir rašytojo Igorio Prokopenkos knygoje „Didžiosios didžių žmonių paslaptys“: „Čia buvo TSRS Valstybės saugumo komiteto pirmininko Jurijaus Andropovo asmeninis įsakymas“.  

 

Kodėl slepiami artefaktai?  

Archeologų randami artefaktai turėtų sudaryti Žemės ir žmonijos istorijos materialinę bazę. Bet ką daryti, jeigu jie iš pagrindų griauna jau sukurtas teorijas ar net visą žmonijos istorijos vaizdą? Įdomu, kad per daugiau kaip 100 metų tokių artefaktų rastas didžiulis kiekis, tad galima kalbėti ne apie pavienius faktus, bet apie visą jų sistemą, kurią galima rūšiuoti pagal tyrimo sritis. Anglies klodų artefaktai, kurių, kaip manoma, yra šimtai, jei ne tūkstančiai, yra tik nedidelė jų dalis. Taip pat susimąstyti verčia iki mūsų laikų išlikę megalitai, šventyklų architektūra, senovės skulptūros, juvelyriniai dirbiniai, milžinų palaikai, milžinams priklausę daiktai ir kt. Ryškėja, kad senovės žmonės (ankstesnės Žemės civilizacijos) jau turėjo technologijų, kurios šiuo metu mums nepasiekiamos.  

Koks tokių artefaktų likimas? Jie geriausiu atveju patenka į muziejų saugyklas ir paprastiems žmonėms neprieinami. Daugybė jų saugoma Vatikano požemiuose. Visi radiniai, informacija, liudijanti tikrąją mūsų planetos ir jos gyventojų istoriją, slepiama, falsifikuojama ir naikinama. Įdomu, kad senovės civilizacijų buvimo įrodymus pateikė ir pirmosios Žemės paviršiaus nuotraukos, darytos iš dirbtinių palydovų. Pasirodo, iš kosmoso tolių matoma ne vien Didžioji kinų siena. Vėliau jos NASA specialistų buvo retušuotos ir tokios naudojamos programoje Google Earth. 

Kaip paaiškinti tokią mokslo padėtį? Kaip paaiškinti, kad sąžiningi tyrėjai, norėdami perrašyti vieną ar kitą mūsų istorijos puslapį, rizikuoja savo gyvybe? To nepaaiškinsi vien akademikų mokslinio sąžiningumo stoka ir baime prarasti savo titulus bei šiltas vieteles. Priežastis daug gilesnė. Žemėje jau daug tūkstančių metų veikia žmonijos slopinimo sistema, kuri siekia žmones paversti paklusnia banda. Tam būtina suformuoti atitinkamą žmonių sąmonę, kuriai nereikia žinoti nei savo tikrosios istorijos, nei susigaudyti mūsų tikrovėje, nei suprasti, kokia yra žmogaus prigimtis. Vietoj to peršamas darvinizmas, kitos pseudomokslinės teorijos (žr. specialioji reliatyvumo teorija, bendroji reliatyvumo teorija, didžiojo sprogimo teorija), pateikiančios iškreiptą pasaulio vaizdą. Taip pat slopinamos pažangiausios technologijos, galinčios neatpažįstamai pakeisti mūsų civilizacijos vaizdą ir išlaisvinti žmoniją (žr. laisvė).  

 

 

___________________________________________________________

1. https://mir-znaniy.com/tisulskaya-printsessa/

2. https://kulturologia.ru/blogs/140822/53979/

3. Труды РНТО