Spausdinti

  

A -  B -  C -  D -  E -  F -  G -  H -  I -  J -  K  -  L  -  M -  N - O  -  P -  R -  S -  Š -  T -  U -  V -  Z -  Ž

 

Gervė Jonas * 1939 05 15 Lietuva, Žemaitijos kaimas † 2003 06 13 Kaliningradas, mūsų tikrovės tyrėjas ir reformatorius. Sukūrė savo pažinimo metodą, atskleidė pagr. tikrovės evoliucijos principus ir dėsnius, parengė žmogaus reabilitacijos, tolesnio vystymosi, pasaulio valdymo ir korekcijos metodikas. Savo asmeniniu pavyzdžiu parodė, kad palyginti su kitomis Visatos civilizacijomis, žmogaus įtaka tikrovės procesams yra svarbiausia. J. Gervės unikalios informacijos palikimą sudaro maždaug 1500 val. paskaitų, apie 800 plakatų[7].

Pokario metais, kai Lietuva jau buvo įtraukta į TSRS sudėtį ir prasidėjo masinės represijos bei trėmimai, jo tėvas buvo nuteistas 25 m. lagerio, o likusi gausi Gervių šeima kartu su devynmečiu Jonu ištremta į Igarką. Nelengvas buvo jo gyvenimas tremtyje. Igarkoje jam teko palaidoti motiną, tris brolius, dvi seseris. Ten jis baigė vidurinę mokyklą. Nors paskaitose J. Gervė šykštėjo žinių apie savo nelengvą vaikystę, tačiau paaiškėjo, kad jis buvo išskirtinių gabumų, troško žinių ir mokykloje buvo vadinamas visažiniu, o jo mama troško, kad sūnus taptų mokslininku.

Neįprastos Jono savybės atsiskleidė jau vaikystėje. Jei tik jis apie ką nors pagalvodavo, tas ir išsipildydavo, jei norėdavo ką nors sužinoti, netrukus gaudavo atsakymą. Pastarąją savybę J. Gervė vėliau ištobulino ir pavertė galingu pasaulio pažinimo metodu. Jau tada jis suprato, kad mintimis galima keisti pasaulį, daryti jį geresnį, t. y. valdyti. Žodžiai „valdyti“ ir „valdžia“ yra tos pačios šaknies. Bet valdžia pirmiausia yra didžiulė atsakomybė. Kaip valdyti pasaulį, kad jam nepakenktum? Akivaizdu, kad reikia žinoti, koks tas pasaulis ir pagal kokius dėsnius vystosi.

Baigęs mokyklą J. Gervė 3 m. tarnavo Tolimųjų Rytų kariniame jūrų laivyne, o atitarnavęs įstojo į Leningrado kalnakasybos institutą ir 1968 jį baigė. Stalinizmo laikotarpis jau buvo pasibaigęs, tarybinė visuomenė šiek tiek liberalizuota, antraip jam, kaip buvusiam tremtiniui, nebūtų buvę leista studijuoti šiame institute. Jį baigusiems diplomuotiems geologams buvo prieinama valstybinės svarbos informacija (šalies naudingųjų iškasenų telkiniai, jų charakteristikos atskleidžiamos ne kiekvienam). Baigęs mokslus J. Gervė liko institute dirbti mokslinio darbo, tyrė įvairių radimviečių genezę. Jis dažnai ir su dėkingumu prisimindavo savo mokytojus – tremties ir studijų – kurie su juo dosniai dalydavosi žiniomis. Juk daugelis Igarkos tremtinių buvo visapusiškai išsilavinę, aukštos kultūros žmonės, o kai kurie iš jų dirbo mokykloje. Leningrado institute jam irgi teko susidurti su seno „ikirevoliucinio“ sukirpimo pedagogais, tikrais inteligentais.

1970 J. Gervė užsibrėžė sujungti visų mokslų žinias į vieną visumą, kuri būtų grindžiama bendra filosofine koncepcija. Jo tikslas buvo sukurti tokią žinių sistemą, kuri nepaliktų nė vieno nepaaiškinamo reiškinio ar įvykio. Paklausė savo mokytojų, nuo ko pradėti? Šie jam patarė skaityti viską, kas praplėstų jo akiratį. J. Gervė taip ir padarė – jis įvaldė greitojo skaitymo metodiką ir per dieną perskaitydavo vieną dvi knygas. Po kurio laiko jis, kaip ir daugelis, žengę pažinimo keliu, suprato, kad oficialusis mokslas negali atsakyti į klausimą, koks yra pasaulis ir kodėl jis yra būtent toks.

Labai svarbus J. Gervės gyvenimo etapas buvo darbas Norilske (vakarų Sibiro šiaurėje), kur jis gyveno nuo 1976. Čia jis tyrinėjo įvairius unikalių vario-nikelio radimviečių susidarymo aspektus. Geologai, palyginti su kitų sričių tyrėjais, turi pranašumą – milijonų ar net milijardų metų senumo uolienose būna įrašyta visa jų susidarymo istorija, o joje – milžiniškas kiekis faktų, kurių nepaaiškina nei fizika, nei chemija, nei joks kitas mokslas. Kaip, pvz., paaiškinti, kad radimvietės susiformuoja labai greitai – per kelerius metus ar dešimtis metų? Bet už tų faktų slypi Gamtos dėsniai. Bandydamas juos suprasti, mokslininkas neapsiribojo vien Žemės plutos tyrimais, tačiau jo mokslui pradžią davė būtent geologija.

J. Gervės mokslas visa apimantis, todėl neturi analogų. Jo objektas – visa mūsų didžiulė Kūrinija (regimoji ir neregimoji) su visais savo lygmenimis – ankstyvaisiais ir vėlyvaisiais. Kitaip nei kiti mokslai, jis pasižymi viena ypatybe – nagrinėja mūsų tikrovę evoliucijos kontekste, nustatydamas jos dėsnius ir principus, jos sandaros lygmenų būseną bei jų tarpusavio sąveiką. Tik taip pasiekiamas tikrasis žinojimas.

Fizikinis J. Gervės mokslo turinys – materijos judėjimas. Visas jo mokslas puikiai iliustruoja seną filosofinį teiginį, kad pasaulyje nėra nieko, išskyrus judančią materiją. Taip, visų be išimties Gamtos (beje, kaip ir visuomenės) reiškinių priežastis yra materijos judėjimas. Lygiai taip, dar prieš 400 m., XVII a. teigė prancūzų filosofas, matematikas ir fizikas Renė Dekartas.

Taigi, palyginti su esamomis mokslo šakomis, J. Gervės mokslas labiau primena fiziką, nes būtent ji nagrinėja materiją, jos sandarą, judėjimą, šio judėjimo savybes ir formas. Tačiau J. Gervės paskaitose dabartinė fizika sunkiai atpažįstama, jose nematome nei jai būdingų tyrimo objektų, nei tradicinių tyrimo metodų. Matematika taikoma, bet kitokia nei įprasta. Tradicinė fizika nagrinėja mūsų medžiaginio (vėliausiai evoliucijos metu atsiradusio) pasaulio reiškinius, o J. Gervė labiau nagrinėja pasaulio pamatą, jo pačius ankstyviausius lygmenis, t. y. priežasčių priežastis. Jis realybę nagrinėja, taikydamas materijos judėjimo modelius, sistemindamas ir formalizuodamas patį materijos judėjimą, atsekdamas priežastinį ryšį, plačiai operuodamas bendriausiomis tikrovės sąvokomis – erdve, laiku, materija, judėjimu, būsena, simetrija, atmintimi, sąmone, siela, gyvybe, mintimi, valdžia ir t. t. J. Gervės mokslas yra visų esamų Gamtos mokslų pamatas, jis praturtina fiziką, matematiką, pažinimo teoriją ir filosofiją kartu su dialektika. Pagaliau atsakyta į pagrindinį filosofijos klausimą: „Kas pirminis – materija ar sąmonė?“

R. Dekartas J. Gervės mokslo pamatus tikriausiai būtų pavadinęs metafizika. Taip pat peršasi mintis, kad mūsų tautiečio mokslas savo dvasia giminingas Senovės Graikijos filosofijai, tik gerokai patobulintas, praturtintas XVIII – XX a. atradimais, naujais mokslais ir technologijomis, išmatuotais parametrais, matematiniais tyrimo metodais ir t. t. Tais laikais mokslas nebuvo diferencijuotas, kaip dabar. Buvo vienas mokslas, viena filosofija, kurios tikslas – pažinti pasaulį. Per šimtmečius keitėsi filosofijos turinys, o šiais laikais ji iš esmės atskirta nuo mokslų ir neretai laikoma nereikalinga disciplina. Atvirkščiai, J. Gervės moksle atliekamas gilus tyrimo rezultatų filosofinis apibendrinimas.

XX a. fizikų bendruomenėje kilo mintis sukurti tokią jungtinę fizikinę ir matematinę teoriją, kuri aprašytų visas žinomas fundamentines sąveikas. Žiniasklaidoje ši teorija buitiniu pavadinimu „Teorija apie viską“ buvo plačiai aptariama. Mokslinėje literatūroje vartojamas terminas „Vieningojo lauko teorija“. Atrodytų, logiškas žingsnis, nes yra žinoma, kad apjungtos skirtingos mokslo kryptys, teorijos duoda kokybiškai naujus rezultatus. Deja, mūsų nuomone, tokia tyrimų programa negali pateikti pilno mūsų pasaulio vaizdo. Mokslas, kuris gali atsakyti į visus klausimus, jau sukurtas. Jį sukūrė vienas žmogus, net ne fizikas, eidamas visai kitu keliu.

J. Gervė savo mokslą kūrė ne dėl mokslo, o gerai suprasdamas, kad nenumaldomai artėja žmonijos saulėlydis. Šiais laikais ryškėja šio proceso požymiai: moterys sunkiau pastoja ir gimdo, dažnėja jaunosios kartos defektai, apsigimimai, gausėja ligos. Taip pat ryškūs mūsų visuomenės degradavimo požymiai: prekyba žmonėmis, jų organais, vienalytės santuokos, jų propaganda, pinigų, sekso, jėgos kultas ir t. t.

J. Gervė siekė sukurti tokią žinių apie visą Kūriniją sistemą, kad žmogui pagaliau paaiškėtų jo vieta joje, jo santykis su kitomis civilizacijomis, su Dievu (dievais), kitomis jėgomis, kurios be mūsų žinios su mumis sąveikauja taip, kaip jiems naudingiau, ir mokėtų apsiginti. Tokia sistema išvaduotų žmoniją iš nežinios ir vergovės pančių, parodytų, kodėl žmogus virto nežinia kuo ir ką reikia daryti, kad jis iš gilios duobės imtų kabarotis į paviršių. Bet kurias žinias galima pateikti įvairiais aspektais. J. Gervės žinių sistema – Kūrinija žmogaus požiūriu, jos ašis – žmonijos evoliucija.

Vėliau J. Gervė suprato, kad Žemė yra gyva, kad ji – tam tikra gyvybės forma, todėl neįmanoma ieškoti žmonijos išsigelbėjimo kelio atskirai nuo Žemės, nes būtent ji mums kuria gyvybę palaikančią aplinką.

J. Gervės informacija ne tik unikali, bet yra ir praktinis žmonijos gyvenimo vadovas. Pagaliau atsirado žinios, kurių pagrindu turėtų būti formuojama žmogaus pasaulėžiūra – Kūrinijos evoliucijos dėsniai. Tokia pasaulėžiūra daro stiprų poveikį jo sąmonei. Keičiantis žmogaus sąmonei, keičiasi ir pats žmogus, jis tobulėja, evoliucionuoja.

Paminėsime faktą, kuris nuo žmonijos buvo slepiamas daug tūkstančių metų: žmogus buvo Gamtos sumanytas kaip tobuliausias jos kūrinys, kuriame sukoncentruotas visas šis milžiniškas pasaulis, visa Kūrinija, ir jis, pats to neįtardamas, turi didelę valdžią. Čia gali kilti nemažai klausimų, pvz.: „Tai kodėl tuomet tas žmogus trinasi prie dvokiančių šiukšlių konteinerių?“ Jau užsiminėme apie dabartinės žmonijos vergovę. Šiukšlių konteinerį galime laikyti tam tikro mūsų visuomenės sluoksnio vergovės simboliu. Tiems skaitytojams, kurie nenorėtų sutikti dėl savos „vergovės“, pacituosime tūkstančių metų senumo patarlę: „Geriausias vergas yra tas, kuris mano esąs laisvas“. Beje, tokį vergą dar reikia mokėti išugdyti. Apskritai, norėdami suprasti, kas yra vergovė, turėtume žinoti, kokiame pasaulyje gyvename, kas yra žmogus, laisvė ir valdžia pagal J. Gervę.

Per savo gyvenimą J. Gervė padarė neįsivaizduojamai daug. Be savo mokslo jis ėmėsi ir praktinių veiksmų, su kuriais nesusilygins jokie mitinių herojų ar religinių stabų žygdarbiai. Įdomiausia, kad jis apie juos pasakojo taip paprastai, tarytum apie kasdienybę. Bet čia ir buvo jo kasdienis darbas Žemėje ir už jos ribų. Dėl savo unikalių savybių (jis galėjo likviduoti bręstantį žemės drebėjimą bet kuriame šalies regione, pvz., Kamčiatkoje) ir turimų unikalių žinių jam buvo suteiktas trijų tarptautinių mokslo akademijų – Informatizacijos, Energinių informacinių mokslų ir Nepriklausomų ekspertų – akademiko vardas. Tačiau pats mokslininkas neteikė reikšmės nei mokslo laipsniams, nei vardams, teigdamas, kad titulai ir diplomai turėtų labiau dominti valdininkus. Ir jam nedarė jokio įspūdžio žmonių užimami postai, pareigos, turtai. Jis žmogų vertino pagal jo asmenybę, kurios pagrindas – siela ir sąmonė.

Jam, kaip ir daugeliui, nepatiko ta visuomenė, kurioje jis gyveno. Todėl visi jo darbai buvo skirti pagrindiniam jo gyvenimo tikslui – gyventi Žemėje kartu su tokiais kaip ir jis: laisvais, gražiais ir laimingais žmonėmis. Ko reikia žmogui, kad jis būtų laimingas? Štai J. Gervės atsakymas: „Mes laisvi, gražūs ir laimingi tik tuomet, kai naudojamės visomis savybėmis, kuriomis mus apdovanojo Gamta“.

J. Gervės mokslas yra ateinančios kūrėjų civilizacijos, pakeisiančios dabartinę vartotojų visuomenę, pamatas. „Šis mokslas dar neturi pavadinimo, bet jam priklauso ateitis“ – taip parašyta J. Gervės knygos internetiniame variante[8]. Jis neturi pavadinimo, nes jo neužvardijo ir pats autorius. Šią užduotį jis paliko ateinančioms kartoms, kurioms šį mokslą teks suvokti, įvertinti, papildyti, detalizuoti, o kai kur ir matematizuoti.