A -  B -  C -  D -  E -  F -  G -  H -  I -  J -  K  -  L  -  M -  N - O  -  P -  R -  S -  Š -  T -  U -  V -  Z -  Ž

 

Antropocentrizmas (gr. anthropos – žmogus + lot. centrum – vidurys), filosofijos ir pasaulėžiūros koncepcija, kuri žmogų nagrinėja kaip pasaulio centrą, galutinį jo raidos tikslą, tobulą kūrėją. Antropocentrizmo supratimas įvairiais amžiais buvo skirtingas.

Tokia pasaulėžiūra buvo ryški antikos laikais. Antikos gyventojai žinojo, kad jie su Gamta sudaro vieną harmoningą visumą – vienovę. Jie žmogų laikė mikrokosmu – miniatiūrine milžiniško kosmoso (makrokosmo) kopija, kurioje susitelkusios visos Visatos jėgos. Pirmasis antropocentrizmą, kaip filos. teiginį, suformulavo Sokratas: „Pažink save ir tu pažinsi Visatą“. Iki mūsų dienų išliko ir graikų mąstytojo Protagoro posakis: „Žmogus yra visų daiktų matas.“ O matas Protagorui buvo etalonas, pagal kurį vertinamas kiekvienas tikrovės vyksmas.

Viduriniais amžiais Gamtos vietą užėmė Dievas. Dabar žmogus, kaip „Dievo atvaizdas“ ir tobuliausias jo kūrinys, jau siejamas ne su Gamta, bet su antgamtiniu Dievu. Šia prasme krikščionybė yra antropocentrinė religija, nes jos centre – žmogus. Šv. Augustinas, pritardamas apaštalui Povilui, atskleidžia „vidinį žmogų“, kurio sielos gelmės nepasiekiamos, jos paslėptos net nuo jo paties ir prieinamos tik Dievui. Deja, pasak Šventojo rašto, žmogus po gimtosios nuodėmės prarado vienybę su Dievu ir tą pirminį šventumą, kuris buvo jo jėgos ir gerumo šaltinis. Jo prigimtis tapo dvilypė. Šį tragišką žmogaus dvilypumą neva galima įveikti tik su Dievažmogiu Jėzumi Kristumi, paaukojusiu savo gyvybę dėl žmonių išganymo.

Viduramžiais taip ir nepaaiškėjo, kas gi yra žmogus, o antikinės žinios palaipsniui buvo prarastos. XV–XVI a. prasidėjo Renesanso epocha, visuomenės pasaulėjimo procesas, keitėsi žmonių pasaulėžiūra, todėl palaipsniui silpnėjo, kol galiausiai išnyko, nuodėmingo ir menko žmogaus įvaizdis. Bet – įdomus dalykas – išnykus žmogaus nepilnavertiškumo jausmui, sumažėjo atstumas tarp jo ir Dieviškojo kūrėjo. Renesanso laikais susiformavo naujas humanistinis antropocentrizmo supratimas; dabar pagrindinis dėmesys buvo skiriamas žmogui ir jo veiklai. Iš praeities buvo prikeltas žmogaus, kaip titano, dievažmogio, mago, stebukladario, idealas. Toks žmogus rado savo pritaikymą pasaulietinėje kūryboje, filosofijoje, moksle. Tačiau žmogiškojo išskirtinumo, genijaus kultas neretai virto kraštutiniu individualizmu ir net amoralumu. Jeigu viduriniais amžiais „žmogaus vidinių savybių“ pamatas – žmogaus ir Dievo ryšys, tai Renesanso laikais žmogus siekė išsivaduoti nuo savo transcendentinių ištakų ir atsvaros ieškojo savyje.

Prasidėjus katalikų bažnyčios Europoje reformacijai, Renesanso antropocentrizmas įgavo naujas formas. XVII–XVIII a. atsirado būdingas naujai Europos filosofijai subjektyvizmas – reikalavimas išeities tašku filosofijoje ir moksle laikyti subjektą „Aš“. Garsusis R. Dekarto aforizmas lot. cogito ergo sum (mąstau, vadinasi, egzistuoju) – subjektyviojo tikrumo principas. R. Dekarto naujos filosofijos kertinis akmuo buvo ne vien mąstymo principas, bet subjektyviai išgyventas mąstymo potyris, kurio neįmanoma atskirti nuo mąstančiojo subjekto. Tačiau jo filosofijoje savęs suvokimas dar neįgavo pilnos autonomijos: šio pradmens tikrumą R. Dekartui garantavo Dievas – bet kurių objektyvių žinių šaltinis ir pamatas. Subjektas „Aš“ virto autonominiu pradu XVIII a. I. Kanto filosofijoje.

XIX–XX a., dar labiau išsiplėtojus pasaulėjimo procesui, antropocentrizmas įgavo atviro priešiškumo Dievo atžvilgiu formas. L. Fejerbacho žodžiais, religija tampa žmonijos vampyre, rijančia jo kūną ir kraują. Žmogus turi atsisakyti Dievo, kad susigrąžintų buvusią didybę, kurią jis jam neteisėtai perdavė, sumenkinęs ir nualinęs save patį. L. Fejerbacho filosofijoje (ateistiniame humanizme) žmogus – aukščiausioji būtybė. Tiesa, jis jo esmę įžvelgia ne kaip atskiro individo, bet kaip savos giminės kolektyvinės esybės, taip pagrįsdamas altruizmo moralę. Netrukus M. Štirneris, o vėliau F. Nyčė šią moralę atšaukė. M. Štirneris 1844 paskelbė tezę: lot. Ego mihi Deus – „Aš pats sau Dievas“, o F. Nyčė labai įtaigiai sukūrė antžmogio įvaizdį – egoistinio ir agresyvaus dievažmogio. F. Nyčės idėjos turėjo didelės įtakos XX a. žmonių pasaulėžiūrai.

Kaip dažnai būna, geros žmonių mintys iškreipiamos, geros idėjos išvirkščiai įgyvendinamos. Šiais laikais antropocentrinė pasaulėžiūra dažniausiai laikoma klaidinga ir net atnešusia žmonijai daug bėdų. Aplinkotvarkoje antropocentrizmu grindžiama beatodairiška gamtinių išteklių eksploatacija, nepaisant gyvosios ir negyvosios Gamtos apsaugos, nes žmogus, kaip tobuliausia būtybė Žemėje, yra jos šeimininkas. Todėl kai kurie ekologai antropocentrizme mato ekologinės krizės priežastį.

Antropocentrizmo idėja – bandymas atsakyti į klausimą, kas yra žmogus, kokia jo prigimtis. Bet nuomonių būta įvairiausių ir net kraštutinių, pvz., „žmogus – autonominė būtybė“. Kaip aiškėja iš Gervės Jono mokslo, arčiausiai tiesos buvo antikos filosofai. Žmogus nėra autonominė būtybė, bet su visu likusiu pasauliu (ir ypač su Žeme) sudaro vieną neišardomą visumą. Maža to, kaip paaiškėjo, Žemė kartu su žmogumi yra šio pasaulio centre. Būtent taip galvojo antikos filosofai. Suprantame, kad netikėtas teiginys, juo labiau, kad dar Renesanso epochoje M. Kopernikas pateikė savo heliocentrinę pasaulio sistemą, o XIX a. Č. Darvinas sukūrė savo evoliucijos teoriją, kurioje žmogui priskiriama anaiptol ne „pasaulio centro“ vieta (darvinizmas). Būti pasaulio centre yra, be abejo, privilegija, bet ir didžiulė atsakomybė. Todėl žmogus turi vystytis, sąmoningai evoliucionuoti ne tik kartu su likusiu pasauliu, bet ir būti šio proceso priešakyje. Jei šito nebus, žmonijos laukia neišvengiamas žlugimas (pasaulio pabaiga), o pasaulio centrą užims kiti (dievai, ateiviai).