A -  B -  C -  D -  E -  F -  G -  H -  I -  J -  K  -  L  -  M -  N - O  -  P -  R -  S -  Š -  T -  U -  V -  Z -  Ž

 

Intuicija (lot. intuitio – įdėmiai žiūriu): 1. nuojauta, gebėjimas numatyti ateitį; 2. filos. iracionaliojo pažinimo rūšis, tiesos suvokimas be įrodymų, remiantis vidiniu įsitikinimu.

Intuicija – viena filosofijos pažinimo problemų. Būtinybė skirti du pažinimo būdus – loginį (racionalųjį) ir intuityvųjį – iškilo dar antikos laikais. I a. teologas Filonas Aleksandrietis šiems dviem pažinimo būdams sugalvojo graikiškus terminus. V a. intuicijos terminą iš graikų kalbos į lotynų išvertė Romos valstybės veikėjas, filosofas neoplatonikas, teologas ir muzikos teoretikas A. Boecijus: intuitus (veiksmažodis intueri reiškia įsižiūrėti, skverbtis žvilgsniu, akimirksniu suvokti). XIII a. Flandrijos vienuolis dominikonas, teologas, graikų kalbos žinovas ir vertėjas Vilemas Merbekietis pakartojo A. Boecijaus vertimą, ir žodis „intuicija“ tapo Vakarų Europos filosofine sąvoka.

Kai kurie dvasiniai mokymai, filos. kryptys intuiciją traktuoja kaip Dievo apreiškimą, kaip procesą, vykstantį kitapus sąmonės, nesuderinamą nei su logika, nei su gyvenimo patirtimi. Tačiau skirtingi intuicijos aiškintojai pabrėžia tą pačią jos ypatybę – tiesioginio (kitaip nei loginio) pažinimo aspektą.

Iki mūsų laikų intuicijos problema sukaupė itin turtingą filosofinį palikimą – F. Bekono, B. Spinozos, D. Loko, G. Leibnico, I. Kanto, G. Hegelio, A. Šopenhauerio ir daugelio kitų. Intuicija minima R. Dekarto racionalizme, bet sudaro ir iracionalizmo bei intuityvizmo esmę, figūruoja mistinėse tradicijose. R. Dekartui pačiam teko patirti intuicijos sukeltų nušvitimų, „aiškios ir ryškios tiesos“ būseną. Pvz., kartą, jam klūpomis besimeldžiančiam, gimė analizinės geometrijos idėja. Aplink intuiciją susidarė visas verpetas neretai priešingų koncepcijų. Visa tai rodo, kad ji yra viena iš aktualių, bet skirtingai suprantamų šiuolaikinio pažinimo aspektų.

Intuicijos vaidmuo pažinimo procese yra ypatingas. Su šiuo reiškiniu susiduria dažnas mokslo darbuotojas, ilgą laiką bandantis išspręsti kokį nors opų klausimą. Staiga jam tarytum nušvinta protas – jis akimirksniu, peršokęs visas loginio mąstymo ir įrodymų pakopas, išsyk perpranta problemos esmę. Ieškomas atsakymas ateina staiga, bet kurio paros metu ir neretai tada, kai žmogus būna atsiribojęs nuo rūpesčių (miega, vaikšto ir pan.). Atsakymas ateina tiesiogine ar užuominos forma. Mokslo istorija žino, kad garsūs mokslininkai taip darydavo savo atradimus. Pavyzdžių esama nemažai, bet ryškiausi yra rusų mokslininko enciklopedisto D. Mendelejevo ir vokiečių chemiko F. Kekulės – jie abu atsakymus pamatė sapne. Pirmasis išvydo galutinį periodinės cheminių elementų sistemos variantą, antrasis – gyvatę, nusitvėrusią sau už uodegos. Pastarasis kitą rytą pateikė struktūrinę benzolo formulę – į žiedą susirietusi gyvatė simbolizavo uždarą benzolo anglies atomų grandinėlę.

Gerai žinoma, kaip XX a. pr. buvo kuriama kvantinė mechanika, tiksliau, jos matematinis aparatas. Šis laikotarpis daugelio autorių aprašytas kaip fizikos istorijos puošmena. Idėjos, matematinio aprašymo būdai ir net matematinės lygtys būdavo gaunamos „genialių protų mokslinio nušvitimo būdu“. Atspėtų matematinių aprašymo būdų ir lygčių teisingumą įrodydavo praktika; gautų rezultatų prasmė paaiškėdavo vėliau.

Amžininkai pasakoja, kad TSRS raketų ir kosminės pramonės generalinis konstruktorius S. Koroliovas mėgdavo susikaupęs ilgai stovėti ant montuojamos raketos pastolių. Po to jis neretai nurodydavo konkretų gedimą kuriame nors raketos bloke. Taip 1961 m., montuojant raketą „Vostok“, jis aptiko jos orientavimo sistemos vieno vožtuvo defektą. Šia raketa vėliau, balandžio 12 d., skrido pirmasis (pirmasis sugrįžęs) pasaulio kosmonautas J. Gagarinas.

Intuicija kasdienėje profesionalioje veikloje padeda kriminalinių bylų tardytojams, muitininkams, teisėjams, išradėjams, gydytojams. Patyrę gydytojai, tik pasižiūrėję į pacientą, gali nustatyti jo diagnozę. Toks buvo garsus rusų gydytojas S. Botkinas – kol pacientas nuo durų prieidavo prie kėdės, diagnozė būdavo aiški.

Kaip tokį pažinimą aiškina šiuolaikinis mokslas? Oficialiajame moksle įsigalėjusi nuomonė, kad žmogus vadovaujasi trimis pasaulio suvokimo būdais – jutiminiu (pojūčiai yra stipriausias bendrojo pažinimo proceso veiksnys), racionaliuoju ir intuityviuoju. Pats pažinimo procesas – jutiminės ir racionaliosios informacijos apdorojimas – vyksta dviem lygmenimis: sąmoningu minties darbu ir pasąmonėje, kurioje šis procesas vyksta nuolat ir be žmogaus žinios. Pastarojo lygmens informacijos apdorojimo greitis daug didesnis nei sąmoningo mąstymo. Procesui pasibaigus, žmogus atsakymą gauna intuicijos forma. Taigi, anot oficialiosios versijos, intuicija yra pirmų dviejų pasaulio suvokimo būdų derinys, o pats atsakymas subręsta žmoguje.

Profesionaliosios veiklos atžvilgiu toks aiškinimas gal ir atrodo logiškas, bet kartais sunku paaiškinti, iš kur žmogus gavo informacijos, kuri niekaip nesusijusi su jo veikla. Su tokiu reiškiniu bent kartą gyvenime susiduria dažnas žmogus. Jis nežinia iš kur ir kaip gauna žinią apie įvyksiantį, vykstantį ar jau įvykusį atsitikimą, jis tiesiog „žino“. Tokiais atvejais kalbame apie nuojautą. Ekstremaliose situacijose, pvz., karo metais, žmogus, pats nesuprasdamas kaip, randa teisingą išeitį.

Amerikiečių aiškiaregis E. Keisis, kuris neturėjo nieko bendra su medicina, gydydavo žmones. Pasiekęs transo būseną, jis kiekvienu konkrečiu atveju diktuodavo receptą. Toks gydymas pasirodė esąs veiksmingas, ir prie jo durų būdavo nusidriekusios ilgos eilės. Beje, jis už savo paslaugas neimdavo atlygio. Sugrįžęs į normalią būseną jis nieko neprisimindavo ir net nustebdavo, pamatęs savo diktuotą receptą.

Gervė Jonas intuiciją traktuoja kitaip nei oficialusis mokslas. Pasaulis yra vienovė, kurioje egzistuoja visuotinis ryšys, todėl žmogus su Gamta sudaro vieną nedalomą visumą, o jo stipriausias ryšys yra, be abejo, su Žeme. Ir žmogus išsivystė ne iš beždžionės, kaip mus bando įtikinti oficialusis mokslas, bet buvo Gamtos kuriamas itin ilgą laiką. Pagal Gamtos sumanymą jis jau seniai turėjo būti pasaulio valdžios viršūnėje ir ne tik dalyvauti evoliucijoje, bet ir būti šio proceso priešakyje. Tačiau tam reikia turėti ir atitinkamą informacinį palaikymą. Pasak J. Gervės, intuicija – žmogaus ryšio su Žeme atspindys. Jo išgyventas nušvitimas – tai Žemės atsakymas į jo keliamą klausimą. Žemė, kuri yra gyva, sąmoninga būtybė, žmogų visokeriopai palaiko, apsaugo nuo nepageidautinų veiksmų, o kartais net gelbėja nuo mirties. Žemė – tiksliausias neiškraipytų žinių šaltinis, kuriuo geriausia naudotis sąmoningai. Pats J. Gervė plačiai naudojosi Žemės teikiama informacija. Jo ryšys su Žeme buvo itin stiprus.

Jeigu žmogaus ryšys su Žeme silpnas, tokia bus ir jo intuicija. Deja, šiais laikais retas kuris ja gali pasigirti. Dabartinė Žemėje gyvenanti vartotojų visuomenė neturi supratimo apie pasaulį, kuriame ji gyvena, ir apie tai, kas yra žmogus. O jis pagal savo prigimtį turi sąmoningai ir aktyviai dalyvauti evoliucijos procese, rūpintis Žeme kaip savo motina. Visi šie klausimai nuodugniai nušviesti J. Gervės moksle. Dabartinės žmonijos kelias veda į aklavietę, kur išnyksta ne tik jos ryšys su Gamta, bet ir pati žmonija, ir nenumaldomai artėja pasaulio pabaiga (slopinimo sistemadievaikrikščionybė).