Spausdinti

  

A -  B -  C -  D -  E -  F -  G -  H -  I -  J -  K  -  L  -  M -  N - O  -  P -  R -  S -  Š -  T -  U -  V -  Z -  Ž

 

Sąmonės surinkties taškas, riba žmogaus energinių centrų (čakrų) sistemoje, žemiau kurios visi čakrų energijos virpesiai yra aktyvuoti. Šio taško padėtis atitinka žmogaus sąmonės būseną, o judėjimas aukštesnių čakrų link išilgai ašinės gijos atspindi žmogaus sąmonės vystymąsi, jo dvasinę evoliuciją.

Pirmasis šį terminą savo knygose pavartojo Karlosas Kastaneda (isp. Carlos Castaneda, 1925-1998), nurodydamas ir savo informacijos šaltinį – Šiaurės Amerikos indėnų Jaki genties (Sonoros dykuma Meksikos šiaurėje ir JAV Arizonos valst. pietuose) šamaną Doną Chuaną. Šis ir kiti K. Kastanedos terminai, pvz., jėgos vietovė (žr. energinė vietovė), plačiai vartojami šiuolaikinių ezoterikų. Beje, jis su savo šaltiniu bendravo ispaniškai, bet knygas rašė anglų kalba. Vėliau jos buvo verčiamos ir į daugelį kitų kalbų. Apskritai vertimai daugiau ar mažiau iškreipia originalo turinį. Tačiau šis lietuviškas terminas, kuris verstas iš K. Kastanedos raštų rusiškos versijos ir jau seniai vartojamas, atspindi jo esmę.

Žmogus, gyvendamas sociume, sykiu sąveikauja ir su jį supančiu pasauliu. Šios sąveikos pobūdis priklauso nuo to, kaip žmogus įsivaizduoja šį pasaulį ir savo vietą jame. Šį jo požiūrį beveik išimtinai ugdo sociumas su savo socialiniais institutais – įvairiais mokslais, religijomis, sveikatos apsaugos, aplinkos apsaugos institucijomis ir t. t. Būtent sociumas labiausiai formuoja žmogaus pasaulėžiūrą, jo gyvenimo nuostatas, prioritetus, asmeninę filosofiją, santykį su kitais žmonėmis ir, galiausiai, gimdo jo mintis bei diktuoja elgesį. Galime sakyti, kad kiekvienas suaugęs sociumo žmogus pasižymi tam tikra sąmonės būsena.

Susieti sąmonės būseną su jos surinkties tašku ir žmogaus čakromis galime tik pasitelkus ezoterines (ezoterizmas) žinias, kurių oficialusis mokslas nepripažįsta. Kad būtų aiškiau, 1 pav. pateikiamas septynių čakrų sistemos vaizdinys, kuriame čakros pavaizduotos sferomis. Kiekviena čakra – tai energinis centras, kurio energija virpa tik tam tikrame dažnių diapazone, taigi turi savo virpesių spektrą. Apatinės čakros spektro dažniai žemiausi, viršutinės – aukščiausi. Pagal 1 pav. vaizdinį sąmonės surinkties tašką galime įsivaizduoti kaip ribą, skiriančią aktyvuotus žemadažnius virpesius nuo neaktyvuotų aukštadažnių. Ribinėje čakroje virpesiai gali būti aktyvuoti visame dažnių spektre (a) arba tik jo žemadažnėje srityje (b).

Nuo žmogaus sąmonės, taigi ir nuo energinių centrų būsenos priklauso žmogaus ryšys su aplinka, su Kosmosu, iš kurio jis gauna energinį informacinį palaikymą. Jei žmogus generuoja žemų dažnių virpesius, jis aukštadažnių virpesių nepriims, taigi energijos mainai su aplinka vyks tik žemadažnių virpesių srityje. Tokiu atveju silpnėja žmogaus ryšys su tikrove, Kosmosu, Gamta. Surinkties taškui judant aukštesnių čakrų link, aktyvuojasi aukštesnių dažnių virpesiai, stiprėja žmogaus ryšys su visu likusiu pasauliu, kinta jo sąmonės, kitų energinių darinių parametrai, atsiranda naujos savybės, galimybė geriau pažinti tikrovę, gerėja sveikata, atsparumas ligoms. Sąmonės surinkties taškui pakilus virš žmogaus fizinio kūno, jo sąmonė pasiekia viršsąmonės būseną ir jis įgauna nuostabių savybių. Todėl dvasinio tobulėjimo kelyje žmogus gali drastiškai keistis – nuo būtybės, kuri, kaip ir dauguma gyvūnų, apsiriboja vien fiziologinių poreikių tenkinimu, iki didesnio ar mažesnio masto Kūrėjo. Pabrėžtina, kad dvasinis vystymasis – tai sielos poreikis. Siela iš prigimties yra Kūrėja. Dvasinis tobulėjimas įmanomas tik tuomet, kai žmogaus sąmonė „girdi“ sielos balsą, t. y., kai sąmonė dar nėra griežtai determinuota (determinantas) sociumo stereotipų. Priešingu atveju žmogui sunku ištrūkti iš sociumo gniaužtų.

Kaip rodo ezoteriniai tyrimai, Žemės sociumo individų sąmonės surinkties taškas dažniausiai apima tris apatines čakras (pagal septynių čakrų sistemą) – Muladharą, Svadhišthaną, Manipūrą. Skirtingi surinkties taškai lemia ir visuomenės susisluoksniavimą, klasių, luomų susidarymą. Juk geriausiai sekasi bendrauti tiems žmonėms, kurių sąmonės surinkties taškas yra vienodo lygio. Atvirkščiai, individai, kurių surinkties taškai ryškiai skiriasi, vienas kito nelabai supranta. Tokiu atveju žemo surinkties taško savininkui beprasmiška aiškinti pasaulio sandarą, pasakoti apie slaptas kosmines programas, slaptąjį mokslą ar senovės žinias, įrodinėti, kad egzistuoja kitos kosminės civilizacijos. Toks bendravimas gali virsti ir priešiškumu.

Iš ankstyvosios sanskrito literatūros žinoma, kad tautos, kalbėjusios arijų tarmėmis, Indijos apgyvendinimo laikotarpiu (maždaug nuo 1500 iki 1200 m. pr. Kr.) jau buvo skirstomos į keturis pagrindinius luomus, vėliau pavadintus varnomis. Tai buvo bandymas, pasinaudojus senovės žiniomis, sukurti idealią visuomenę, kuri būtų skirstoma į tarnus ir juodadarbius, pirklius, gyvulių augintojus ir žemdirbius, karius ir valdytojus. Aukščiausiasis luomas buvo išminčių – dvasininkų, dvasinių mokytojų, žynių. Kiekvienas iš šių keturių luomų, arba varnų, atitiko savą fiksuotą sąmonės surinkties taško padėtį. Pirmasis – pirmąją čakrą Muladharą, antrasis – antrąją Svadhišthaną, trečiasis – trečiąją Manipūrą, ketvirtasis – ketvirtąją Anahatą ir aukštesnes.

Rusų ezoterinėje literatūroje konkretus žmonijos sąveikos modelis su tikrove vadinamas Sandora. Ir iš tikrųjų, tokia sąveika vyksta pagal tam tikras taisykles, tarytum jos būtų apibrėžtos kažkokioje sutartyje. Viena iš tokių Sandorų buvo Naujasis Testamentas (rus. Новый Завет; rusų kalboje žodis за-вет kilęs iš senovės rusų вѣтъ – sutartis) – naujoji Dievo ir žmogaus Sandora, sudaryta per Jėzų Kristų.

Šiuolaikinis sociumo žmogus nuo pat gimimo fiksuojamas primityvioje Sandoroje, kurioje žmogaus sąmonei palikta labai siaura tikrovės pažinimo ir suvokimo galimybė, apsiribojanti „materialiuoju“ fizikiniu pasauliu. Tokį pasaulį nagrinėja oficialusis, arba akademinis mokslas, kuris jau seniai išgyvena gilią krizę, o jo išpūstais autoritetais ir žmonijos „genijais“ tiki vis mažiau mokslininkų (akademinio mokslo krizė). Tačiau pagal savo prigimtį žmogaus sąmonė neturėtų pripažinti jokių apribojimų šios be galo įvairios mūsų tikrovės su visais jos pasauliais, realybės lygmenimis, būsenomis pažinimo procese.

Kaip fiksuojamas vaiko surinkties taškas? Jo sąmonė dar nesusiformavusi, surinkties taškas nėra fiksuotas ir gali laisvai judėti išilgai jo ašinės gijos. Vaiko protas labai imlus, o jo fantazijos ir kūrybingumo kol kas niekas nevaržo. Tačiau tėvai jį auklėja, aiškindami įvairius realybės reiškinius, įvykius, objektus taip, kaip patys supranta. Galiausiai vaikas pradeda mąstyti, kalbėti, elgtis ir reaguoti į aplinką taip, kaip ir jo tėvai, t. y. kaip dauguma. Bendravimo metu vaiko ir kitų žmonių energiniai dariniai rezonuoja, ir vaiko laisvai judantis sąmonės surinkties taškas stengiasi užimti tokią padėtį, kaip ir kitų, t. y. žemą. Trejų ketverių metų vaiko sąmonės surinkties taškas jau daugmaž statiškas ir juda tik kartkartėmis. 7-10 metų vaiko sąmonės surinkties taškas galutinai fiksuojamas. Mokykla yra papildomas šio taško fiksavimo šaltinis. Jeigu vaikas turi įgimtų savybių, kurios nesiderina su sociumo Sandora, jis jas dažniausiai praranda.

Taip prasideda individo gyvenimo patirties kaupimas. Jis įgyja išsilavinimą, pradeda dirbti, kyla karjeros laiptais, sukuria šeimą... Savo gyvenimo kelyje individas vadovaujasi sociumo stereotipais, kuriuos atitinka žema sąmonės surinkties taško padėtis. Kuo vyresnis žmogus, tuo stipriau fiksuojamas surinkties taškas, tuo jis konservatyvesnis, tuo jam sunkiau priimti kokią nors naujovę. Galiausiai, šį tą „gyvenime pasiekęs“ ir sukaupęs tam tikrą patirtį, kurios turinys atitinka jo surinkties taško padėtį, žmogus palieka šį pasaulį.

Dabartinėje Sandoroje žmogus išnaudoja vos 3% savo smegenų potencialo, o jo DNR molekulė sudaryta tik iš dviejų grandžių (vietoje 12), nes jam daugiau ir nereikia, kad jo sąmonė funkcionuotų siaurame fizikinio pasaulio diapazone. O ką jau kalbėti apie jo prigimtinio potencialo, paskirties realizavimą (žmogaus paskirtis), Visatos misiją. Tačiau didžioji žmonių dauguma, gyvendama pagal šiuolaikinę socialinę Sandorą, nejaučia jokio diskomforto. Ją domina tik pasisekimas sociume: pinigai, turtai, valdžia, seksas, titulai, laipsniai, diplomai, postai, garbė, šlovė.

Tokios Sandoros sociume taip ir neaišku, kas yra dvasinis vystymasis. Juk žmonių sąmonė būna griežtai determinuota dominuojančių visuomenės stereotipų, todėl jie ir „negirdi“ savo sielos balso. Todėl sociume dvasingumą kiekvienas supranta priklausomai nuo jo sąmonės tipo ir gaunamos informacijos. Beje, net ezoterinėje literatūroje šis klausimas sprendžiamas įvairiai, pvz., rašoma, kad dvasinių paieškų tikslas – „praplėsti sąmonę, rasti tokią surinkties taško padėtį, kuri leistų kontaktuoti su aukštesnėmis dvasinėmis būtybėmis, gauti transcendentinę įvairių pasaulio lygmenų patirtį“. Tačiau visa tai nėra galutinis tikslas, o tik priemonė realizuoti savo prigimtį, įgyvendinti Visatos misiją.

Sunku išsivaduoti iš socialinės Sandoros varžtų. Dauguma žmonių mano, kad jie yra laisvi (laisvė) ir patys priima savo sprendimus. Iš tikrųjų taip nėra, sociumas su savo socialiniais ryšiais, žiniasklaida, socialiniais tinklais formuoja kolektyvinę sąmonę, kurios laukas aktyviai valdo žmogaus mintis ir veiksmus. Beje, ir gyvojoje gamtoje galime rasti ryškių kolektyvinės sąmonės apraiškų: paukščių būrys, žuvų tuntas juda kaip viena visuma; judėjimo kryptį gyvūnai staigiai keičia visi kaip vienas. Deja, žmogus ne išimtis, sociumas yra didelė žmonių minia, kuri slopina jo individualumą. Sociume laisvė dažniausiai tėra iliuzija.

Padėtį gerokai apsunkina Žemėje ilgą laiką veikianti slopinimo sistema. Tai daugiapakopis parazitinis darinys, kuris gyvybiškai suinteresuotas, kad žmonija ir toliau liktų šioje socialinėje Sandoroje. Žmonija ilgą laiką net neįtarė, kad ji totaliai valdoma. Šios valdžios pagrindas – oficialiajam mokslui nepasiekiamos žinios ir technologijos, valdoma finansinė sistema, žiniasklaida, pasaulinės religijos, iš kurių svarbiausia yra krikščionybė su Vatikanu priešakyje, NATO karinės pajėgos, Žemę apraizgęs specialiųjų tarnybų tinklas. Šios sistemos grandys sudarytos iš atėjūnų ir jų hibridų su žmonėmis, todėl dažniausiai neturi Žemės energinio palaikymo, o žemadažnė žmonių generuojama energija jiems yra gyvybingumo, komforto ir stiprybės šaltinis. Žmonijos slopinimas vyksta per sąmonę, ir tam tikslui nesibodima jokiomis priemonėmis. Pastaraisiais metais sistemos taikiniu tapo ir žmonių siela, kurios dariniai iš žmonių ištraukiami. Be sielos žmogus praranda savo esmę – dvasingumą bei prigimtinę galimybę tapti Kūrėju. Besielis žmogus lengvai valdomas.

Padėtis rimta, bet toli gražu ne beviltiška. Išdraskytą sielą galime susigrąžinti ir reabilituoti. Džiugina ir tai, kad slopinimo sistemos dienos suskaičiuotos. Gyvename evoliucijos šuolio sąlygomis, į Žemę ateina vis daugiau aukšto dažnio virpesių, žmonės bunda, jiems sudaromos sąlygos kelti savo sąmonės surinkties tašką, pareiti į dvasinę Sandorą. Pabrėžtina, kad sąmonės surinkties taško kėlimas – kertinė sąlyga žmonijos išlikimo kelyje.

Visgi net ir motyvuotam žmogui vienam išsivaduoti yra sunku. Jam reikalinga žmonių, kurie jau nuėjo šį kelią ir gyvena pagal kitą Sandorą, parama. Tokių žmonių ašinėje gijoje jau būna įrašyta šio proceso informacija, kurią kaip vykdymo programą galima perduoti kitiems. Taip pat tokiam žmogui praverčia ir bendraminčių grupė, kuri padeda fiksuoti naują surinkties taško padėtį.

Pakeitęs Sandorą žmogus iš esmės pasikeičia. Jis jau kitaip vertina pasaulį, keičiasi jo jausmai, emocijos, poreikiai, mintys ir veiksmai. Būdamas dvasinėje Sandoroje, jis jau nebegali gyventi taip, kaip anksčiau. Maža to, jo pakitusi sąmonė ir platesnis pasaulio suvokimas tarytum jam nuima akidangčius – jis pradeda matyti visą tą siaubą, kurį socialinė Sandora neša planetai ir jos gyventojams. Tokio žmogaus jau nesuvaldysi, nes jis nesielgs kaip bandos atstovas. Gyvenantis dvasinėje Sandoroje žmogus jau negali siekti sociumo „gėrybių“, juolab kad jos dygsta iš melo, veidmainystės, pavydo, niekšybių, purvo ir kraujo dirvos. Tiesa, jis ir toliau gyvens, kažkaip bendraudamas su sociumu, bet jo siela gyvuos jau kituose realybės energijos ir informacijos lygmenyse.