A -  B -  C -  D -  E -  F -  G -  H -  I -  J -  K  -  L  -  M -  N - O  -  P -  R -  S -  Š -  T -  U -  V -  Z -  Ž

 

Antropomorfizmas (gr. anthropos – žmogus + morphe – pavidalas, forma), pasaulėžiūros koncepcija, kurios esmė – žmogaus įvaizdžio ir jo savybių (protinių, fizinių, emocinių) perkėlimas negyviems daiktams, gamtinėms ir antgamtinėms būtybėms, Gamtos reiškiniams ir jėgoms, išgalvotiems pasauliams ir esybėms, abstrakčioms sąvokoms ir kt. Istoriškai reiškiamas kalbos, vaizduojamojo meno ir kt. formomis.

Antropomorfizmas labiausiai išplėtotas sen. graikų ir romėnų mitologijoje, atsispindi mene, folklore. Būdingas ir senovės Japonijos, Kinijos, Indijos religijoms. Monoteistinės religijos – krikščionybė, judaizmas, islamas – turi antropomorfizmo elementų (angelai ir arkangelai apibūdinami kaip žmonės). Krikščioniškoji teologija Dievą supranta kaip dvasią, bet ikonografija, remdamasi Šventuoju raštu, jam suteikia žmogaus savybes. Judaizmas ir islamas draudžia antropomorfinį Dievo vaizdavimą.

Antropomorfizmas, kaip ir antropocentrizmas, turi pagrindą. Jo šaknys gludi pasaulio vienovėje. Vienovė, be kita ko, reiškia, kad Gamtos dėsniai veikia visuose tikrovės sandaros lygmenyse. Todėl, pvz., sąmonė yra Gamtoje visuotinai paplitęs reiškinys ir nėra vien žmogaus savybė. Mūsų Žemė, kitos planetos, Saulė yra gyvos ir mąstančios esybės. Jei žmogus sugeba, jis gali su jomis bendrauti.

Be to, žmogus turi kūrėjo savybių – jo mintys, būdamos materialios, turi savybę fiksuotis, sudarydamos materialiuosius darinius. Tarkim, nemaža grupė žmonių (jų kiekis neturi principinės svarbos) perskaitė tą pačią įdomią knygą ar peržiūrėjo įspūdingą filmą. Jų sąmonėje pradeda suktis vaizdai, kyla mintys, emocijos, kuriami nauji siužetai. Visa tai atsispindi tikrovėje – susiformuoja tam tikros struktūros erdvė, energinis informacinis laukas, ir jis yra gyvas, evoliucionuojantis (evoliucija). Toks materialusis darinys neišvengiamai įgauna antropomorfinių savybių. Aiškėja prancūzų filosofo P. Golbacho žinomo aforizmo esmė: „Ne Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą, bet žmogus pagal savo atvaizdą visuomet kūrė Dievą, suteikdamas jam savo protą, savybes ir, ypač, ydas“.

Be abejo, žmogus objektyvius Gamtos dėsnius visais laikais buvo linkęs papildyti savo „nuomone“. Taip senovės religijose Gamtos objektai – Saulė, Mėnulis, gyvūnai, kalnai, upės ir kt. – kartais suvokiami kaip tam tikri individai, kurie tuokiasi, turi namus, ūkį, dirbą žemę, užsiima amatais. Kita vertus, rusų akademikas V. Vernadskis buvo iškėlęs rimtą noosferos hipotezę.

Dar reikėtų pabrėžti, kad žmogus yra unikalus Gamtos kūrinys, pasižymintis unikaliomis žmogiškomis savybėmis (pvz., patiklumu). Todėl jo savybių perkėlimas visiems objektams ir subjektams yra ne tik neteisingas, bet gali būti ir pavojingas. Ypač pavojingi žmonių kontaktai su įvairiomis būtybėmis (demonais), ateiviais iš kitų pasaulių. Juos traukia Žemės ir žmogaus unikalumas, ir jie vadovaujasi grynai savo egoistiniais interesais, kuriuos dažniausiai slepia. Retai humanoidų rasei (jau nekalbant apie nehumanoidines) būdingos žmogiškosios savybės: geranoriškumas, atvirumas, meilės jausmas, emocijos.