A - B - C - D - E - F - G - H - I - J - K - L - M - N - O - P - R - S - Š - T - U - V - Z - Ž
Chirurgo Voronovo eksperimentai, bandymai įskiepyti beždžionių sėklidžių audinį į žmonių sėklides, kuriuos XX a. pirmoje pusėje vykdė iš Rusijos kilęs prancūzų chirurgas Sergejus (Samuelis) Abramovičius Voronovas (1866-1951) (pranc. Serge (Samuel) Voronoff).
S. Voronovas gimė 1866 Rusijoje, viename Tambovo gubernijos kaimų. Būdamas 18 m., su šeima emigravo į Prancūziją, kur studijavo mediciną, o 1893 apsigynė medicinos mokslų daktaro laipsnį. Studijuodamas Paryžiuje, buvo vienas iš prancūzų chirurgo ir biologo Aleksio Karelio (pranc. Alexis Carrel) mokinių. (Pastarajam 1912 buvo suteikta Nobelio premija fiziologijos ir medicinos srityje.) Iš šio mokslininko S. Voronovas perėmė organų transplantacijos metodiką. Keturiolika metų (nuo 1896 iki 1910) dirbo Egipte, kur buvo vienas hedivo (Egipto vicesultono) gydančiųjų gydytojų.
Egipte S. Voronovo dėmesį patraukė medicinos požiūriu įdomus reiškinys – hedivo vergai kastratai. Berniukus kastruodavo dar visai jaunus – 6-7 m. Suaugusiųjų kastratų kūnas įgaudavo moteriškų bruožų, jie buvo plačių klubų, siaurų pečių, jiems neželdavo barzda. Eunuchai buvo žemo intelekto ir prastos atminties, jie sunkiai įsimindavo Korano eiles. Taip pat jaunasis gydytojas pastebėjo, kad jie dažnai sirgdavo, anksti pražildavo, greitai pasendavo ir iškeliaudavo, nesulaukę gilios senatvės.
S. Voronovą užvaldė mintis: o ką, jeigu žmonių žvalumo ir ilgaamžiškumo paslaptis slypi būtent lytinėse liaukose? Jei taip, tada senėjimą galima sustabdyti ir organizmą pajauninti, transplantuojant jauno donoro sėklides. Norėdamas tuo įsitikinti jis ilgą laiką eksperimentavo su gyvūnais: seniems ožiams, avinams ir buliams transplantuodavo jaunų gyvūnų liaukas. Po operacijos seni gyvūnai atgaudavo „jaunatvišką“ guvumą, žaismingumą, imdavo poruotis. Per visą tą laiką iki 1926 S. Voronovas atliko daugiau kaip 500 gyvūnų sėklidžių persodinimo operacijų.
XX a. pradžioje biologija, žmogaus fiziologijos supratimas dar tik žengė pirmuosius žingsnius. Dar didesnė distancija skyrė ano meto mediciną nuo dabarties etinių principų – gydytojai nejautė jokių varžtų, šiurkščiausias kišimasis į žmogaus organizmą jiems atrodė natūralus žingsnis kelyje į šviesų rytojų.
Po bandymų su gyvūnais sėkmės įkvėptas gydytojas toliau tęsė darbus, milijonieriams transplantuodamas nusikaltėlių, kuriems įvykdyta mirties bausmė, sėklides. Tačiau tokių „donorų“ akivaizdžiai trūko, ir jis Prancūzijoje surengė reklaminę donorystės kampaniją. Logiška, kad savanorių, atsisakančių savo sėklidžių, neatsirado. Potencialūs kandidatai arba pareikalaudavo nerealiai didelės sumos, arba būdavo tokios būsenos, kad jų siūlomi organai buvo niekam tikę. Po šios nesėkmės chirurgo žvilgsnis nukrypo į stambiąsias beždžiones.
1920 jis pirmą kartą žmogui persodino beždžionės skydliaukę, netrukus po to perėjo prie jų sėklidžių. Metodikos požiūriu operacija atrodė taip: chirurgas nekeitė vieno organo kitu, bet į žmogaus sėklides įskiepydavo ploną donoro audinio nuopjovą, kuri, kaip tada buvo manoma, prigydavo recipiento organizme ir pradėdavo gaminti lytinius hormonus.
Per 1923 Londono chirurgų kongresą jam jau plojo 700 žinomiausių pasaulio chirurgų. S. Voronovo pranešimas tapo pagrindiniu tokio rimto renginio įvykiu. Samuelis Abramovičius pranešė, kad iš viso jis atliko 238 operacijas 55–70 m. amžiaus žmonėms, įskaitant ir operacijas Egipte. 90% atvejų operacija pavyko – buvo atnaujintos svarbiausios organizmo funkcijos, įskaitant ir lytinę, pagerėjo atmintis, padidėjo darbingumas, kai kurie pacientai padėjo į šalį akinius, ir galiausiai buvo padaryta išvada, kad pailgėjo tokių pacientų gyvenimo trukmė. Vyresnio, 70–85 m. amžiaus, žmonių statistika buvo kiek blogesnė; tokių vyrų buvo 19.
Didžiausią įspūdį medicinos korifėjams padarė vieno turtingo anglo atvejis. Šiam buvo 74, bet prieš operaciją jis atrodė kaip 85. S. Voronovas jam į kapšelį įsiuvo paviano sėklidės nuopjovą. Nusimovęs kelnes buvęs pacientas džiaugsmingai pozavo prieš medikų auditoriją.
Netrukus S. Voronovas išgarsėjo ir praturtėjo. Jo pacientai buvo turtingi žmonės – verslininkai, politikai, artistai. Ir jei ne didžiulė operacijos kaina, jų būtų buvę daug daugiau. S. Voronovas puikavosi savo padėtimi – nuomojosi prabangiausių Paryžiaus viešbučių visą pirmąjį aukštą, buvo nuolat apsuptas šoferių, tarnų, asmeninių sekretorių ir palydovių svitos.
1926 jis Prancūzijos Žydrajame krante Mentone įsigijo Grimaldžių (Monako) dinastijos dvarą su pilimi. Operacijų paklausa buvo tokia didelė, kad jis joje įrengė laboratoriją, o sode – beždžionių veisyklą. 1927 S. Voronovas pareiškė, kad „netrukus tokių veisyklų Europoje ir Amerikoje bus ne mažiau nei Fordo gamyklų“.
Trečiasis d-metis ir ketvirtojo pirmoji pusė buvo jo triumfo metai. Vien tik Prancūzijoje atlikta per 500 operacijų, daugybė jų – Alžyro klinikoje. Chirurgas operuodavo ir JAV, kur laikraštis New York Times pirmomis eilutėmis pateikdavo visuomenei šviežiausias naujienas.
S. Voronovo jauninimo metodas tapo plačiai žinomas. Prabangiuose JAV medicinos elito banketuose ir vakarėliuose sklandė šnabždesys: „beždžionių liaukos...“. Amerikiečių dainoje Monkey-Doodle-Doo buvo tokie žodžiai: „Jei esi per senas šokti, įsisiūk beždžionės liauką.“ 
Paryžiaus salonuose pasirodė peleninės, kuriose beždžionės dengia savo lyties organus, su užrašu: „Ne, Voronovai, tu manęs nepaimsi“. Buvo sukurtas naujos sudėties alkoholinis kokteilis pavadinimu „Beždžionės liauka“.
S. Voronovo ir jo metodo populiarumą didino jo išleistos knygos, kurios trečiąjį d-metį tapo bestseleriais. Būdamas puikus literatas, jis pasakojo, kad jo operacijos skatina geismą, gerina atmintį, klausą, regėjimą ir ryškiai kelia darbingumą. Todėl būtų neteisinga teigti, kad jį domino vien tik žmogaus seksualinė funkcija. Jis svajojo – nei daug nei mažai – padovanoti žmogui amžiną jaunystę, nugalėti mirtį.
S. Voronovo šlovė įkvėpė ir rašytojus. Jis tapo profesoriaus Preobraženskio iš Michailo Bulgakovo (šis turėjo aukštąjį medicininį išsilavinimą) apysakos „Šuns širdis“ prototipu. Šarikovo kūrėjas užsidirbdavo duonai, grąžindamas potenciją seniems ir ištvirkusiems „buržujams“.
Netrukus po operacijos S. Voronovo pacientai iš tikrųjų atrodė jaunesni nei jų bendraamžiai, jie buvo žvalūs, aktyvūs seksualine prasme, tačiau ilgainiui jiems prasidėdavo sveikatos sutrikimai, jie staigiai susendavo ir mirdavo. Palaipsniui įsigalėjo nuomonė, kad S. Voronovo operacijos nepasiekia žadėtojo tikslo. Didėjo medicinos mokslo bendruomenės skepticizmas, keitėsi visuomenės požiūris, todėl ketvirtojo d-mečio antroje pusėje chirurgas savo operacijų atsisakė. Patyrę transplantologai įrodinėjo, kad žmogaus organizmas gyvūnų audinius atmeta. Geriausiu atveju operacija palieka randą, į kurį žiūrėdamas pacientas gali tikėti, kad skiepijimas pavyko. Todėl – įrodinėjo medicinos korifėjai – pacientų sveikatos pagerėjimą galima paaiškinti placebo efektu.
Ketvirtojo d-mečio antroje pusėje viskas pasikeitė. Tie, kurie jam plojo, dabar iš jo šaipėsi. Chirurgas sunkiai išgyveno kritiką. Jis kelerius metus gyveno apimtas depresijos, paskui pasinėrė į linksmybes, kurių taip siekė jo pacientai – vakarėlių, kelionių, meilės ryšių. 1936 jis trečią kartą vedė. Jo trečioji žmona, rumunų kilmės gražuolė Gertrūda Švarc, Rumunijos karaliaus Karolio žmonos pusseserė, buvo už jį 49 m. jaunesnė. Gertrūda su Samueliu išgyveno 15 m. iki pat jo mirties.
Prancūzijoje stiprėjant profašistinėms ir antisemitinėms nuotaikoms, padažnėjo ir antpuoliai prieš S. Voronovą. Jį kaltino amoralumu, bendradarbiavimu su Rusijos NKVD. Chirurgas, kuris jau buvo praradęs žinomo mokslininko reputaciją, persikėlė į ramesnį Alžyrą. Tačiau 1940, naciams okupavus Prancūziją, jam teko 
bėgti ir iš Alžyro – į neutraliąją Šveicariją. (Beje, 1940 naciai konfiskavo S. Voronovo pilyje esančią įrangą, suniokojo laboratoriją, išvežė visus rūmų archyvus ir dokumentus.) Mirė chirurgas 1951 Lozanoje, eidamas 86 metus.
Vis dėlto kodėl po operacijos pacientų būklė pagerėdavo, jie pajaunėdavo, o po kurio laiko staigiai susendavo? Bet svarbiausia, kodėl pacientų organizmas neatmesdavo beždžionių liaukų audinio? Šiuolaikinė transplantologija žino, kad genetiškai skirtingos šeimininko ir donoro ląstelės bei audiniai negali egzistuoti drauge, kaip viena sistema. Netrukus po persodinimo ir prigijimo recipiento imuninė sistema atpažįsta svetimkūnį ir jį atakuoja. O jei jo imuninė sistema būna nuslopinta specialiais preparatais (imunodepresantais), tuomet transplantate esantys donoro limfocitai atakuoja ir pažeidžia šeimininko audinius. Dėl tokio audinių nesuderinamumo persodinimo vieta dažnai užpūliuoja.
Tikriausiai neginčijama, kad S. Voronovas buvo puikus chirurgas. Visais laikais chirurgo kvalifikacija buvo vertinama pagal vieną rodiklį – sėkmingų operacijų skaičių. Tačiau operacijų sėkmę lemia ne vien chirurgo patirtis ir mokėjimas valdyti skalpelį. Yra dar vienas veiksnys, kurio visiškai neįvertina šiuolaikinė medicina – chirurgo motyvacija, jo stiprus noras, kad operacija pavyktų. Jei chirurgas atitinkamai nusiteikęs ir jau mato galutinį operacijos rezultatą, be to, pasižymi galinga energetika, jis gali daryti stebuklus. Žmogaus mintys iš tikrųjų daro stebuklus ir gali būti veiksmingesnės už skalpelį. Šiuo atveju S. Voronovo minčių energija, matyt, nuslopindavo ir recipiento, ir donoro imuninę reakciją.
Tačiau svetimkūnis paciento organizme likdavo ir jis, matyt, skatindavo jau kitokį organizmo atsaką. Tas atsakas yra energija, išsiskirianti paciento organizme, o jos šaltinis – koncentruoti energiniai dariniai, neliečiamos organizmo atsargos, žmogaus energinis potencialas. (Darinių energinį potencialą apibūdina jų sandaros (struktūros) smulkis.) Gavęs papildomai energijos savireguliuojantis žmogaus organizmas „darydavosi tvarką“. Matyt, papildomas energijos tiekimas nustelbdavo negatyvų svetimkūnio poveikį, todėl paciento sveikatos būklė laikinai pagerėdavo, o jis pats atrodydavo pajaunėjęs.
Tokia žmogaus organizmo reakcija į pavojų yra universali. Ja paaiškinamas ir homeopatijos mechanizmas. Tačiau homeopatiniai preparatai skirti konkrečiam susirgimui, o tokios drastiškos manipuliacijos su svarbia žmogaus liauka, matyt, sukeldavo bendresnį ir stipresnį organizmo atsaką.
Po kurio laiko paciento energiniai ištekliai išsekdavo, koncentruoti energiniai dariniai išsieikvodavo, o svetimkūnis likdavo. Beje, aktyvus lytinis gyvenimas, kuris susijęs su didelėmis energijos sąnaudomis, paspartindavo kritinę paciento būklę. Galop toks žmogus virsdavo griuvena ir netrukus iškeliaudavo Anapilin.
Energijos tiekimas yra žmogaus sveikatos pamatas. Jei norime būti sveiki, turime energija apsirūpinti pagal taisykles, pagal evoliucijos principus. Jeigu jos „prasimanome“ nekorektiškai, neevoliuciniu keliu, teigiamas efektas būna trumpalaikis, paskui seka „atpildas“. Kaip žmogus turėtų gyventi, išsamiai išdėstyta Gervės Jono moksle. (Dar žr. energinis vampyrizmas.)