A -  B -  C -  D -  E -  F -  G -  H -  I -  J -  K  -  L  -  M -  N - O  -  P -  R -  S -  Š -  T -  U -  V -  Z -  Ž

 

Tuščiavidurių darinių efektas (TDE), nežinomos prigimties (akademinio mokslo požiūriu) spinduliuotės generavimas tuščiaviduriais dariniais, atskiras bendresnio reiškinio – formos efekto – atvejis, vienas alternatyviosios fizikos reiškinių.

Tokių darinių – begalinė įvairovė, efektas stebimas ir pažeistos sandaros ištisinėse terpėse, pvz., kunkuliuojančiame vandenyje, Žemės plutos lūžio vietose (energinė vieta). Senovėje šis efektas buvo žinomas ir panaudojamas kultiniuose pastatuose, megalituose, dolmenuose, Egipto ir kt. piramidėse.

Europoje XIX a. pab. TDE gydymo tikslais panaudojo Leipcigo chemikas, dirbantis alaus darymo pramonėje, O. Korscheltas. Jis kurį laiką gyveno Japonijoje, kur lankė medicinos mokyklą, o į Europą grįžo 1884. Po to sukonstravo įtaisą, kurio periodiškai pasikartojančios ertmės formuojamos vario grandinėlėmis. Įtaisas gydė virškinimo, nervų sistemų sutrikimus, nemigą, malšino galvos skausmus. Terapijos seansų metu pacientas turėjo nusigręžti nuo Saulės.

XX a. devintojo d-mečio pr. efektą iš naujo atrado rusų entomologas Viktoras Grebenikovas (rus. Виктор Степанович Гребенников, 1927-2001), pasiūlęs ir šį pavadinimą (rus. эффект полостных структур). Visus savo atradimus, kurių buvo ne vienas, jis aprašė savo nuostabioje knygoje „Mano pasaulis“[1]. Netrukus po jo mirties, knyga buvo išimta iš visų Rusijos bibliotekų.

Žemiau pateikiame ištrauką iš jo knygos, kuri parašyta gražia ir vaizdžia kalba. Norėjome parodyti, kaip daromi moksliniai atradimai, kurių kiekvienas turi savo istoriją, o jų autoriai privalo turėti būtinas savybes: pastabumą, smalsumą ir sveiką protą.

„Susirengiau nakvynei stepėje. Kamyšlovskio slėnis, kur kadaise tekėjo galingas Irtyšiaus intakas, dėl išartos žemės ir iškirstų medžių virto gilia ir plačia loma su druskingų ežerėlių virtine. Vėjo nebuvo, nevirpėjo net smilgelė. Virš vakarėjančio ežero šmėsčiojo ančių būriai, rikteldavo tilvikai. Tylantį stepių pasaulį gaubė aukštas perlų spalvos dangaus skliautas. Kaip gi gera stepių platybėse!

Įsitaisiau nakčiai prie pat skardžio, patiesiau pievutėje lietpaltį, po galva padėjau kuprinę. Prieš guldamasis surinkau kelis sausus karvės „paplotėlius“, sudėjau į krūvelę, padegiau, ir po tylančią stepę vangiai ėmė draikytis romantiško ir nepakartojamo kvapo mėlynas dūmelis. Įsitaisiau savo asketiškame kelionių guolyje ir su malonumu ištiesiau pavargusias kojas, iš anksto mėgaudamasis dar viena nuostabia stepių naktimi. Mėlynas dūmelis mane tyliai nunešė į Pasakų šalį, mieguista būsena atėjo greitai: aš sumažėjau iki skruzdėlės, paskui susiliejau su dangumi.

Netrukus turėjau užmigti, tik tądien tie snaudulio pojūčiai buvo neįprasti ir stiprūs; dabar prie jų prisidėjo dar vienas: iš po manęs kažkas staigiai ištraukė šitą skardį, ir aš ėmiau smigti į paslaptingą ir baisią bedugnę! Staiga galvoje ėmė šmėsčioti kažkokios ugnelės. Atsimerkiau, bet jos neišnyko – ėmė šokinėti pievoje, sidabru padabintame vakaro danguje. Burnoje atsirado aštrus metalo prieskonis, tarytum būčiau lyžtelėjęs elemento kontaktus. Ausyse ėmė spengti ir aš aiškiai išgirdau savo širdies dūžius.

Kaip gi čia užmigsi! Atsisėdau, bergždžiai bandydamas nuvyti šiuos nemalonius pojūčius. Tik ugnelės akyse, pradžioje plačios ir neryškios, susmulkėjo ir paryškėjo, virsdamos lyg ir žiežirbomis, lyg ir ratilais, trukdančiais žvalgytis aplink. Čia prisiminiau, kad panašius pojūčius man teko patirti prieš kelerius metus Miškelyje, „Užburtoje girioje“.

Nutariau pasižvalgyti po krantą: ar čia visur tokie dalykai? Štai čia, prie pat skardžio aiškus „kažkieno“ poveikis, o už dešimties metrų stepės gilumoje tas „kažkas“ išnyksta. Pasijutau nejaukiai – vienui vienas stepėje prie „Užburtojo ežero“. Reikėjo susirinkti daiktus ir – kuo toliau. Tačiau šį kartą smalsumas nugalėjo: kas gi čia vis dėlto vyksta? Gal šiuos pojūčius sukėlė vandens ir dumblo kvapas? Nusileidau nuo skardžio žemyn, atsisėdau prie vandens ant didelio molio gabalo. Salstelėjęs ir tirštas sapropelio – pūvančių dumblių – kvapas apgaubė mane tarytum purvo gydykloje. Sėdėjau penkias minutes, dešimt – jokio diskomforto. Galėjau čia atsigulti, tačiau prie ežero labai drėgna. Užsiropščiau ant skardžiaus – vėl tas pats! Ėmė svaigti galva, vėl atsirado „galvaninis“ skonis burnoje ir tarytum ėmė keistis mano svoris – nuo lengvo iki labai sunkaus, akyse vėl pradėjo šmėsčioti įvairiaspalvės ugnelės. Neįtikėtina – jeigu ten iš tikrųjų būtų buvusi negera vieta, kažkokia negera anomalija, ant skardžio nebūtų augusi vešli žolė, nesiveistų stambios bitės, kurių urveliais tiesiogine prasme išvarpytas status molinis skardis. Aš buvau įsitaisęs nakvynei būtent po jų požeminiu „miestu“, kurio gelmėse, žinoma, daugybė landų, kamerų ir lervų su lėliukėmis – gyvų ir sveikų.

Tą kartą aš nieko nesupratau ir anksti ryte, dar saulei netekėjus, neišsimiegojęs, sunkia galva patraukiau plento link, kur su pakeleivinga mašina nuvykau į Isilkulį.

Tą vasarą prie „Užburtojo ežero“ įvairiu laiku ir įvairiomis oro sąlygomis lankiausi dar keturis kartus. Į vasaros pabaigą mano bičių gerokai padaugėjo. Jos į savo urvelius nežinia iš kur nešiojo ryškiai geltonos spalvos žiedadulkes, žodžiu, jautėsi puikiai. Apie save taip negalėjau pasakyti: virš jų lizdų, metras nuo skardžio – ryškus nemalonių pojūčių rinkinys, už penkių metrų – jokių pojūčių. Ir vėl nelogiška: tai kodėl gi čia puikiai jaučiasi augalai ir bitės, kurių urveliais kaip akytas fermentinis sūris išvarpytas visas skardis, vietomis virtęs tiesiog kempine?

Įminiau šią mįslę tik po daugelio metų, žuvus Kamyšlovskio slėnio bičių „miestui“ – arimas užgriebė skardžio papėdę ir šis susmuko. Dabar ten neliko nei vieno urvelio, nei smilgelės, užtat atsirado didžiulis ir bjaurus sąvartynas. Iš buvusio „miesto“ teliko saujelė molinių grumstelių – buvusių lizdų liekanos su daugybe narvelių. Narveliai išsidėstę vienas prie kito ir priminė mažyčius antpirščius, arba, tiksliau, ąsotėlius su tolygiai siaurėjančiais kakleliais...

Ant mano darbo stalo, apkrauto įtaisais, skruzdžių ir žiogų „būstais“, buteliukais su įvairiais reaktyvais ir visokiais daiktais, gulėjo platus indas su šiais akytais molio grumsteliais. Norėdamas kažką paimti, aš ištiesiau virš jo ranką. Ir atsitiko stebuklas: netikėtai pajutau šilumą. Paliečiau grumstelius ranka, jie buvo šalti, bet virš jų – aiškus šilumos pojūtis. Be to, pirštais pajutau dar nepatirtus pojūčius – kažkokius judėjimus, tvinkčiojimus, dilgčiojimus. Prie indo nulenkęs galvą, pasijutau taip pat, kaip ir prie „Ežero“: galva pasidarė lengva ir labai didelė, kūnas norėjo nugrimzti kažkur žemyn, akyse atsirado šviesos blykstelėjimai, burnoje – elemento skonis, dar prisidėjo lengvas pykinimas... Uždengiau indą kartonu – pojūčiai neišnyko, metaliniu puodo dangčiu – jo tarytum ir nebuvo. „Kažkam“ jokios pertvaros ne motais.

Šį reiškinį reikėjo nedelsiant ištirti. Bet ką aš galėjau namuose be jokios įrangos? Narvelius ištirti man padėjo mūsų ВАСХНИЛ (Sąjunginės žemės ūkio Mokslų akademijos) Novosibirsko institutų darbuotojai. Deja, įtaisai į juos nereagavo – nei tikslieji termometrai, nei ultragarso detektoriai, nei elektrometrai, nei magnetometrai. Atlikome labai tikslią molio chem. analizę – nieko ypatingo. Tylėjo ir radiometras. Užtat rankos, paprastos žmonių rankos, ne tik mano, aiškiai jautė ir šilumą, ir šaltą vėjelį, ir šiurpulius, ir pulsą, ir kisieliaus tirštumo terpę. Vienų ranka sunkėjo, kitų – tarytum pati kilo į viršų, kai kuriems tirpo pirštai, mėšlungis sutraukdavo dilbio raumenis, svaigo galva, gausiai skyrėsi seilės.“

Nusižiūrėjęs nuo bičių lizdų, V. Grebenikovas sukonstravo dešimtis dirbtinių „korių“ iš plastiko, popieriaus, metalo ir medžio. Jis tęsė tyrimus, o „Gamta jam vieną po kitos atskleidė savo slėpiningas paslaptis“. Pasirodė, kad visus šiuos neįprastus pojūčius sukelia ne medžiagos, bet jose esančios ertmės, jų tarpusavio išsidėstymas, matmenys, forma ir kiekis. V. Grebenikovas nustatė tokias pagr. TDE savybes[1]:

1. Tuščiavidurių darinių efektas, kaip ir gravitacija, niekuo neekranuojamas, ir jo poveikis jaučiamas per mūrines sienas, storus metalo lakštus.

2. Perkėlęs šios spinduliuotės šaltinį į naują vietą, žmogus ją pradeda jausti ne iš karto, bet po kelių sekundžių ar minučių, o senoje vietoje lieka „pėdsakas“, arba fantomas, kuris ranka jaučiamas ir po dešimčių minučių, o kartais ir po kelių mėnesių.

3. TDE energinis laukas toliau nuo šaltinio silpsta ne tolygiai, bet sudarydamas visą sistemą nematomų, tačiau kartais ryškiai juntamų apvalkalų.

4. Gyvūnai (baltosios pelės) ir žmonės, patekę net į stiprų TDE energinį lauką, po kurio laiko prie jo pripranta ir adaptuojasi. Kitaip ir negali būti: mus visur supa nesuskaičiuojama daugybė didelių ir mažų ertmių, gardelių, landų, olų, požemių. Gyvenamojo namo energetiką lemia jo architektūra (forma), patalpų forma ir išsidėstymas, įvairios statybinės medžiagos, technika, baldai ir t. t. Miestuose – vietovės reljefas, pastatų architektūra, gatvės. Miške – tarpai tarp medžių, šakų, jų vainikai ir t.t.

5. TDE spinduliuotė stipriau veikia gyvus organizmus tada, kai ji nukreipta į priešingą nuo Saulės pusę, arba žemyn, Žemės centro link.

6. Stipriame TDE lauke kartais pradeda „meluoti“ laikrodžiai, ypač elektroniniai.

Kad TDE poveikis žmogaus organizmui būtų teigiamas, ypač svarbu parinkti konkretaus darinio medžiagas, suderinti jas tarpusavyje, nustatyti jų tinkamą formą, matmenis, įskaitant ir ertmių. Be to, svarbi medžiagos vidinė sandara. Iš visų jo išbandytų spinduolių V. Grebenikovas nustatė kelis tokius: bičių korius, sukryžiuotas žmogaus plaštakas, sietą miltams sijoti. Pasakojama, kad sietu senovėje gydėsi žmonės, „nuimdami“ galvos skausmus, smegenų sukrėtimo pasekmes.

Iš bičių korių V. Grebenikovui pavyko sukonstruoti medicinos paskirties įtaisą – „korinį nuskausmintoją“ (nuotr.), kuris eksponuojamas Agroekologijos muziejuje prie Novosibirsko. Kiekvienas, atsisėdęs po šiuo įtaisu su tuščiais bičių koriais po kelių minučių garantuotai ką nors pajus, o tie, kuriems skauda galvą, po kelių minučių atsisveikins su skausmu mažiausiai kelioms valandoms.

TDE spinduolius galima pasidaryti iš buitinių medžiagų, pvz., iš kiaušinių dėklų, gofruoto popieriaus, surištų šiaudų, nebereikalingos fotojuostos. TDE šaltinis yra stora knyga su praskleistais lapais, gėlių puokštė su varpelio formos žiedais.

Anksčiau kaimo žmonės savo pirkias dengdavo nendrių ryšuliais arba rugių kūlaičiais (dvikūlėmis). Tokie stogai ekologiškiausi.

Vienas medžiotojas pasakojo V. Grebenikovui, kad žiemą šildosi rankas kempinėmis, kurios auga ant medžių. Šie grybai išvagoti daugybės smulkių vamzdelių, per kuriuos vasarą išbyra sporai. Matyt, šilumos šaltinis yra ir purus sniegas.

TDE gerina ir putplasčio termoizoliacines bei aktyvuotos anglies gydomąsias savybes.

TDE šilumą galite pajusti prie šalto vandens dušo, krioklio. Taip pat žinoma, kad kalnų upelio vanduo yra „geras“, stovinčio vandens telkinio – „nelabai“.

Šis efektas veikia ir porolone. Jei vatinį čiužinį pakeitėte porolonu, pirmą naktį galite prastai miegoti, tačiau netrukus organizmas prie naujo guolio pripras.

Žmogus, kaip registravimo įtaisas, yra subjektyvus, taigi nepatikimas. Įvairių žmonių pojūčiai labai skiriasi. Todėl tokiais atvejais mokslas teikia pirmenybę įprastiems matavimo prietaisams ir indikatoriams. V. Grebenikovui pavyko sukonstruoti tokį TDE indikatorių (pav.). Sandariame inde ant plono siūliuko pakabintas šiaudelis; ant dugno truputis vandens, kad būtų išvengta elektrostatikos. Nusitaikai į vieną šiaudelio galą senu širšių lizdu, bičių koriais, šiaudelių ar varpų pluoštu – indikatorius iš lėto pasisuka ne viena dešimčia laipsnių. Šis bandymas rodo, kad TDE energinio lauko savybes lemia ne stovinčios bangos, kurios neperneša energijos, bet nuolatinis energijos srautas. Šis įtaisas kartu su „nuskausmintoju“ demonstruojamas Agroekologijos muziejuje prie Novosibirsko.

Kaip paaiškinti TDE? Akademinis mokslas tokius efektus ignoruoja, nes jų iš principo negali paaiškinti (akademinio mokslo krizė). Visgi tokių bandymų buvo, naudotasi oficialiosios fizikos metodais ir sąvokomis – „fizikiniu vakuumu, kuriam priskirtos supertakiojo helio savybės[2]“. Painu, dirbtina ir neaišku. Tuo tarpu tiesa apskritai būna paprasta ir nėra to, ko negalėtų suprasti žmogus, net neturėdamas atitinkamo išsilavinimo.

Pasinaudosime pamatiniu mūsų tikrovės postulatu, kuriuo vadovaujasi kai kurios alternatyvios mokslo kryptys, pripažįsta išsivysčiusios kosminės civilizacijos: visa mūsų tikrovė yra vienovė. Ši sąvoka yra gana talpi ir čia panagrinėsime tik vieną jos aspektą: pasaulyje nėra autonomiškai egzistuojančių objektų ir subjektų, susiformavusių evoliucijos būdu. Ši mintis ryški Jono Gervės paskaitose. Gamtoje nėra objektų, kurie nebūtų jos palaikomi – nuo pačių smulkiausių iki Visatos masto ir stambesnių. Gamta juos palaiko savo energija, kurią objektai priima, transformuoja ir išspinduliuoja. Taigi tarp jų ir aplinkos vyksta nuolatiniai energijos mainai, nuolatinis materijos judėjimas (objektų viduje ir išorėje). Objektai yra stabilūs tik dėl šio energijos judėjimo. Jeigu Gamtos palaikymas nutrūktų, objektas suirtų.

XIX a. pab. – XX a. pr. fizikos moksle buvo įsigalėjusi logiška ir vaisinga eterio koncepcija. Eteris – pasaulinė energinė terpė, užpildanti visą erdvę, ir visas evoliucionuojantis pasaulis su jo savybėmis yra eterio judėjimo rezultatas. Kaip matome, ši koncepcija susišaukia su pasaulio vienovės principu. (Po to, kai oficialioje fizikoje įsigalėjo A. Einšteino specialioji reliatyvumo teorija, eterio buvo atsisakyta.) Alternatyvusis fizikos mokslas eterio dinamika kelia elementariųjų dalelių (ED), iš kurių susiformavo visas mūsų regimasis pasaulis, stabilumo klausimą[3]. ED evoliucionavo, koncentruojantis eteriui. Tačiau padidėjusi eterio koncentracija, pagal analogiją su dujomis, reiškia ir jo padidėjusi slėgį, kuris turi niveliuoti padidėjusią koncentraciją. Taigi, atrodytų, galimos tik trumpalaikės eterio tankio fluktuacijos, tuo tarpu ED, konkrečiai, protonas – labai stabilus darinys. Todėl eterio dinamikos kūrėjai padarė prielaidą, kad, pagal analogiją su dujomis, ED – tai mikroskopiniai toroidiniai sūkuriai (torai) (pav.). Yra žinoma, kad torai – vienintelė judėjimo forma, išlaikanti dujų darinio koncentraciją. Iš tikrųjų, Gamtoje besiformuojantys viesulai yra palyginti ilgalaikiai, jie gali siautėti daug valandų, kol dėl išorinių poveikių suyra. Jų ir ED stabilumą lemia aplinkos palaikantis (įeinantis) srautas, kuris kompensuoja energijos nuostolius sąveikoje su kitais objektais. Išeinantis ED srautas sudarytas iš koncentruotos eterio energijos, kuri jau kitokia, palyginti su įeinančia.

Dėl paprastumo panagrinėkime tobulos simetrijos (rutulio formos) makroskopinį objektą (pav. A). Jo viduje ir išorėje susidaro padidinto eterio slėgio sritis. Galima sakyti, kad kiekvienas objektas tarytum koncentruoja aplinkos energiją, sudarydamas aplink save aurą. Kuo masyvesnis objektas, tuo didesnis slėgis P(x) auros srityje ir tuo platesnė auros sritis (pav. A). Toli nuo objekto šį slėgį galima laikyti nuliu. Jautresni žmonės aurą irgi jaučia – kiekvienas skirtingai, bet ne taip ryškiai, kaip TDE. Tokio objekto energijos pernaša auros srityje nelygi nuliui, bet dėl sferinės simetrijos ji visomis kryptimis vienoda.

 

 

Dabar įsivaizduokime, kad mūsų rutulys yra kiauras ar turi įdubą (pav. B). Šiose ertmėse – padidintas eterio slėgis, ir niekas netrukdo eterio substancijai pereiti į mažesnio slėgio sritį. Tačiau tokiu atveju objekto paviršinė spinduliuotė bus intensyvesnė dėl papildomo vidinio paviršiaus. Kuo didesnis vidinis paviršius, tuo daugiau išspinduliuojama energijos. Energija iš vidaus į išorę bus spinduliuojama tol, kol egzistuos objektas. Susidaręs energijos srautas gali atlikti darbą. Iš esmės čia turime amžinąjį variklį.

Tokiu konkrečiu modeliu galima paaiškinti tuščiavidurių darinių efektą. Tačiau šio reiškinio esmė yra gilesnė. TDE ir bendresnį reiškinį – formos efektą – galima aiškinti simetrijos dėsnių požiūriu. Pastebėkime, kad nepažeistas rutulys (A) yra sfera – geometrinė figūra su visais jos simetrijos elementais, pažeistas rutulys (B) jau yra disimetrinė figūra, kurios simetrijos elementų skaičius yra mažesnis. Dar Pjeras Kiuri (pranc. Pierre Curie, 1859-1906) buvo pastebėjęs, kad materialiojo kūno simetrijos elementai fiksuoja tai, kas jau yra, jie tarytum suvaržo materialiojo kūno laisvę keistis ar transformuotis. Fizikiniai reiškiniai atsiranda būtent dėl tų simetrijos elementų, kurių nėra, kurių nebuvimas skatina materijos judėjimą. Simetrija ir jos priešybė disimetrija yra ta visuma, pažinimo įrankis, kuriuo galime tirti materialųjį pasaulį.

 

 

___________________________________________________________

1. Виктор Гребенников. Мой мир. Новосибирск, 65 с., 1997.

2. Болдырева Л. Б. Механизм действия полостных структур на биологические объекты в рамках модели сверхтекучего физического вакуума / Труды VII Международного форума «Интегративная медицина». Российская профессиональная ассоциация специалистов традиционной и народной медицины. М., 2012. С.19.

3. В. А. Ацюковский. Общая эфиродинамика. Москва, Энергоатомиздат, 2003.