A -  B -  C -  D -  E -  F -  G -  H -  I -  J -  K  -  L  -  M -  N - O  -  P -  R -  S -  Š -  T -  U -  V -  Z -  Ž

 

Tuščiavidurių darinių efektas (TDE), nežinomos prigimties (akademinio mokslo požiūriu) spinduliuotės generavimas tuščiaviduriais dariniais, atskiras bendresnio reiškinioformos efekto – atvejis, vienas alternatyviosios fizikos reiškinių.

Tokių darinių – didžiulė įvairovė, efektas stebimas ir pažeistos sandaros ištisinėse terpėse, pvz., kunkuliuojančiame vandenyje, Žemės plutos lūžio vietose (energinė vieta). Senovėje šis efektas buvo žinomas ir panaudojamas kultiniuose pastatuose, megalituose, dolmenuose, Egipto ir kt. piramidėse.

Europoje XIX a. pab. TDE gydymo tikslais panaudojo Leipcigo chemikas, dirbantis alaus darymo pramonėje, O. Korscheltas. Jis kurį laiką gyveno Japonijoje, kur lankė medicinos mokyklą, o į Europą grįžo 1884. Po to sukonstravo įtaisą, kurio periodiškai pasikartojančios ertmės formuojamos vario grandinėlėmis. Įtaisas gydė virškinimo, nervų sistemų sutrikimus, nemigą, malšino galvos skausmus. Terapijos seansų metu pacientas turėjo nusigręžti nuo Saulės.

XX a. devintojo d-mečio pr. efektą iš naujo atrado rusų entomologas V. S. Grebenikovas, pasiūlęs ir šį pavadinimą (rus. эффект полостных структур). Visus savo atradimus, kurių buvo ne vienas, jis aprašė savo nuostabioje knygoje „Mano pasaulis“[26]. Netrukus po jo mirties, knyga buvo išimta iš visų Rusijos bibliotekų.

Žemiau pateikiame ištrauką iš jo knygos ne todėl, kad ji parašyta gražia ir vaizdžia kalba, bet pirmiausia norėdami parodyti, kaip daromi moksliniai atradimai. Jų autoriai privalo turėti dvi savybes – smalsumą ir sveiką protą.

„Rengiuosi nakvynei stepėje. Kamyšlovskio slėnis, kur kadaise tekėjo galingas Irtyšiaus intakas, dėl išartos žemės ir iškirstų medžių virto gilia ir plačia loma su druskingų ežerėlių virtine. Vėjo nėra, nevirpteli net smilgelė. Virš vakarinio ežero šmėsčioja ančių būriai, rikteli tilvikai. Aukštas perlų spalvos dangaus skliautas gaubia tylantį stepių pasaulį. Kaip gi čia gera, stepių platybėse!

Įsitaisau nakčiai prie pat skardžio, patiesiu pievutėje lietpaltį, po galva dedu kuprinę. Prieš guldamasis surenku kelis sausus karvės „paplotėlius“, sudedu į krūvelę, padegu ir po tylančią stepę iš lėto draikosi romantiško ir nepakartojamo kvapo mėlynas dūmelis. Įsitaisau savo asketiškame kelionių guolyje ir su malonumu ištiesiu pavargusias kojas, iš anksto mėgaudamasis dar viena nuostabia stepių naktimi. Mėlynas dūmelis mane tyliai neša į Pasakų šalį, mieguista būsena ateina greitai: aš sumažėjau iki skruzdėlės, paskui susiliejau su dangumi.

Netrukus turėčiau užmigti, tik šiandien šitie apsnūdimo pojūčiai kažkodėl neįprasti ir stiprūs; dabar prie jų prisidėjo dar vienas: iš po manęs kažkas staigiai ištraukė šitą skardį, ir aš smengu į paslaptingą ir baisią bedugnę! Staiga galvoje ėmė šmėsčioti kažkokios ugnelės. Aš atsimerkiau, bet jos neišnyko – ėmė šokinėti pievoje, sidabru padabintame vakaro danguje. Burnoje atsirado aštrus metalo prieskonis, tarytum aš liežuviu būčiau lyžtelėjęs elemento kontaktus. Ausyse ėmė spengti, aš aiškiai išgirdau savo širdies dūžius.

Kaip gi čia užmigsi! Atsisėdau, bergždžiai bandydamas nuvyti šiuos nemalonius pojūčius. Tik ugnelės akyse, pradžioje plačios ir neryškios, susiaurėjo ir paryškėjo, virsdamos lyg ir žiežirbomis, lyg ir ratilais, kurie trukdo žvalgytis aplink. Čia prisiminiau, kad panašius pojūčius man teko patirti prieš kelerius metus Miškelyje, „Užburtoje girioje“.

Nutariau pasižvalgyti po krantą: ar čia visur tokie dalykai? Štai čia, prie pat skardžio aiškus „kažkieno“ poveikis, o už dešimties metrų stepės gilumoje tas „kažkas“ išnyksta. Pasijutau nejaukiai – vienui vienas stepėje prie „Užburtojo ežero“. Reikėtų susirinkti daiktus ir – kuo toliau. Tačiau šį kartą smalsumas nugalėjo: kas gi čia vis dėlto vyksta? Gal šiuos pojūčius sukėlė vandens ir dumblo kvapas? Nusileidau nuo skardžio žemyn, atsisėdau prie vandens ant didelio molio gabalo. Salstelėjęs ir tirštas sapropelio – pūvančių dumblių – kvapas apgaubė mane tarytum purvo gydykloje. Sėdžiu penkias minutes, dešimt – jokių trikdžių. Galėčiau čia atsigulti, tačiau prie ežero labai drėgna. Užsiropščiu ant skardžiaus – vėl tas pats! Svaigsta galva, vėl „galvaninis“ skonis burnoje ir tarytum keičiasi mano svoris – nuo lengvo iki labai sunkaus, akyse vėl pradeda šmėsčioti įvairiaspalvės ugnelės. Neįtikėtina – jeigu čia iš tikrųjų būtų negera vieta, kažkokia negera anomalija, ant skardžio neaugtų vešli žolė, nesiveistų stambios bitės, kurių urveliais tiesiogine prasme išvarpytas status molinis skardis. Aš buvau įsitaisęs nakvynei būtent po jų požeminiu „miestu“, kurio gelmėse, žinoma, daugybė landų, kamerų ir lervų su lėliukėmis – gyvų ir sveikų.

Taigi tą kartą aš nieko nesupratau ir anksti ryte, dar saulei netekėjus, neišsimiegojęs, sunkia galva patraukiau plento link, kad su pakeleivinga mašina nuvykčiau į Isilkulį.

Tą vasarą prie „Užburtojo ežero“ lankiausi dar keturis kartus – įvairiu laiku ir įvairiu oru. Į vasaros pabaigą mano bičių gerokai padaugėjo. Jos į savo urvelius nežinia iš kur nešiojo ryškiai geltonos spalvos žiedadulkes, žodžiu, jautėsi puikiai. Apie save taip negalėjau pasakyti: virš jų lizdų, metras nuo skardžio – ryškus nemalonių pojūčių rinkinys, už penkių metrų – jokių pojūčių. Ir vėl nelogiška: tai kodėl gi čia puikiai jaučiasi augalai ir bitės, kurių urveliais kaip akytas fermentinis sūris išvarpytas visas skardis, vietomis virtęs tiesiog kempine?

Įminiau šią mįslę tik po daugelio metų, žuvus Kamyšlovskio slėnio bičių „miestui“ – arimas užgriebė skardžio papėdę ir šis susmuko. Dabar ten neliko nei vieno urvelio, nei smilgelės, užtat atsirado didžiulis ir bjaurus sąvartynas. Iš buvusio „miesto“ teliko saujelė molinių grumstelių – buvusių lizdų liekanos su daugybe narvelių. Narveliai išsidėstę vienas prie kito ir priminė mažyčius antpirščius, arba, labiau, ąsotėlius su tolygiai siaurėjančiais kakleliais...

Ant mano darbo stalo, apkrauto įtaisais, skruzdžių ir žiogų „būstais“, buteliukais su įvairiais reaktyvais ir visokiais daiktais, gulėjo platus indas su šiais akytais molio grumsteliais. Norėdamas kažką paimti, aš ištiesiau virš jo ranką. Ir atsitiko stebuklas: netikėtai pajutau šilumą. Paliečiau grumstelius ranka, jie buvo šalti, bet virš jų – aiškus šilumos pojūtis. Be to, pirštais pajutau dar nepatirtus pojūčius – kažkokius judėjimus, tvinkčiojimus, dilgčiojimus. Prie indo nulenkęs galvą, pajutau tą patį, ką ir prie „Ežero“: galva pasidarė lengva ir labai didelė, kūnas norėjo nugrimzti kažkur žemyn, akyse atsirado šviesos blykstelėjimai, burnoje – elemento skonis, dar prisidėjo lengvas pykinimas... Uždengiau indą kartonu – pojūčiai neišnyko, metaliniu puodo dangčiu – jo tarytum ir nebuvo. „Kažkam“ jokios pertvaros ne motais.

Šį reiškinį reikėjo nedelsiant ištirti. Bet ką aš galėjau namuose be jokios įrangos? Narvelius ištirti man padėjo mūsų ВАСХНИЛ (Sąjunginės žemės ūkio Mokslų akademijos) Novosibirsko institutų darbuotojai. Deja, įtaisai į juos nereagavo – nei tikslieji termometrai, nei ultragarso detektoriai, nei elektrometrai, nei magnetometrai. Atlikome labai tikslią molio chem. analizę – nieko ypatingo. Tylėjo ir radiometras. Užtat rankos, paprastos žmonių rankos, ne tik mano, aiškiai jautė ir šilumą, ir šaltą vėjelį, ir šiurpulius, ir pulsą, ir kisieliaus tirštumo terpę. Vienų ranka sunkėjo, kitų – tarytum pati kilo į viršų, kai kuriems tirpo pirštai, mėšlungis sutraukdavo dilbio raumenis, svaigo galva, gausiai skyrėsi seilės.“

Nusižiūrėjęs nuo bičių lizdų, V. Grebenikovas sukonstravo dešimtis dirbtinių „korių“ iš plastiko, popieriaus, metalo ir medžio. Jis tęsė tyrimus, o „Gamta jam vieną po kitos atskleidė savo slėpiningas paslaptis“. Pasirodė, kad visus šiuos neįprastus pojūčius sukelia ne medžiagos, bet jose esančios ertmės, jų tarpusavio išsidėstymas, matmenys, forma ir kiekis. V. Grebenikovas nustatė tokias pagr. TDE savybes[26]:

1. Tuščiavidurių darinių efektas, kaip ir gravitacija, niekuo neekranuojamas, ir jo poveikis jaučiamas per mūrines sienas, storus metalo lakštus.

2. Perkėlęs šios spinduliuotės šaltinį į naują vietą, žmogus ją pradeda jausti ne iš karto, bet po kelių sekundžių ar minučių, o senoje vietoje lieka „pėdsakas“, arba fantomas, kuris ranka jaučiamas ir po dešimčių minučių, o kartais ir po kelių mėnesių.

3. TDE energinis laukas toliau nuo šaltinio silpsta ne tolygiai, bet sudarydamas visą sistemą nematomų, tačiau kartais ryškiai juntamų apvalkalų.

4. Gyvūnai (baltosios pelės) ir žmonės, patekę net į stiprų TDE energinį lauką, po kurio laiko prie jo pripranta ir adaptuojasi. Kitaip ir negali būti: mus visur supa nesuskaičiuojama daugybė didelių ir mažų ertmių, gardelių, landų, olų, požemių. Gyvenamojo namo energetiką lemia jo architektūra (forma), patalpų forma ir išsidėstymas, įvairios statybinės medžiagos, technika, baldai ir t. t. Miestuose – vietovės reljefas, pastatų architektūra, gatvės. Miške – tarpai tarp medžių, šakų, jų vainikai ir t. t.

5. TDE spinduliuotė stipriau veikia gyvus organizmus tada, kai ji nukreipta į priešingą nuo Saulės pusę, arba žemyn, Žemės centro link.

6. Stipriame TDE lauke kartais pradeda „meluoti“ laikrodžiai, ypač elektroniniai.

Kad TDE poveikis žmogaus organizmui būtų teigiamas, ypač svarbu parinkti konkretaus darinio medžiagas, suderinti jas tarpusavyje, nustatyti jų tinkamą formą, matmenis, įskaitant ir ertmių. Be to, svarbi medžiagos vidinė sandara. Iš visų jo išbandytų spinduolių V. Grebenikovas nustatė kelis tokius: bičių korius, sukryžiuotas žmogaus plaštakas, sietą miltams sijoti. Pasakojama, kad sietu senovėje gydėsi žmonės, „nuimdami“ galvos skausmus, smegenų sukrėtimo pasekmes.

Iš bičių korių V. Grebenikovui pavyko sukonstruoti medicinos paskirties įtaisą – „korinį nuskausmintoją“ (nuotr.), kuris eksponuojamas Agroekologijos muziejuje prie Novosibirsko. Kiekvienas, atsisėdęs po šiuo įtaisu su tuščiais bičių koriais po kelių minučių garantuotai ką nors pajus, o tie, kuriems skauda galvą, po kelių minučių atsisveikins su skausmu mažiausiai kelioms valandoms.

TDE spinduolius galima pasidaryti iš buitinių medžiagų, pvz., iš kiaušinių dėklų, gofruoto popieriaus, surištų šiaudų, nebereikalingos fotojuostos. TDE šaltinis yra stora knyga su praskleistais lapais, gėlių puokštė su varpelio formos žiedais.

Anksčiau kaimo žmonės savo namus dengdavo nendrių ryšuliais arba rugių kūlaičiais (dvikūlėmis). Tokie stogai ekologiškiausi.

Vienas medžiotojas pasakojo V. Grebenikovui, kad žiemą šildosi rankas kempinėmis, kurios auga ant medžių. Šie grybai išvagoti daugybės smulkių vamzdelių, per kuriuos vasarą išbyra sporai. Matyt, šilumos šaltinis yra ir purus sniegas.

TDE gerina ir putplasčio termoizoliacines bei aktyvuotos anglies gydomąsias savybes.

TDE šilumą galite pajusti prie šalto vandens dušo, krioklio. Taip pat žinoma, kad kalnų upelio vanduo yra „geras“, stovinčio vandens telkinio – „nelabai“.

Šis efektas veikia ir porolone. Jei vatinį čiužinį pakeitėte porolonu, pirmą naktį galite prastai miegoti, tačiau netrukus organizmas prie naujo guolio pripras.

Žmogus, kaip registravimo įtaisas, yra subjektyvus, taigi nepatikimas. Įvairių žmonių pojūčiai labai skiriasi. Todėl tokiais atvejais mokslas teikia pirmenybę įprastiems matavimo prietaisams ir indikatoriams. V. Grebenikovui pavyko sukonstruoti tokį TDE indikatorių (pav.) Sandariame inde ant plono siūliuko pakabintas šiaudelis; ant dugno truputis vandens, kad būtų išvengta elektrostatikos. Nusitaikai į vieną šiaudelio galą senu širšių lizdu, bičių koriais, šiaudelių ar varpų pluoštu – indikatorius iš lėto pasisuka ne viena dešimčia laipsnių. Šis bandymas rodo, kad TDE energinio lauko savybes lemia ne stovinčios bangos, kurios neperneša energijos, bet nuolatinis energijos srautas. Šis įtaisas kartu su „nuskausmintoju“ demonstruojamas Agroekologijos muziejuje prie Novosibirsko.

Kaip paaiškinti TDE? Akademinis mokslas tokius efektus ignoruoja, nes jų iš principo negali paaiškinti (akademinio mokslo krizė). Visgi tokių bandymų buvo, naudotasi oficialiosios fizikos metodais ir sąvokomis – „fizikiniu vakuumu, kuriam priskirtos supertakiojo helio savybės“. Painu, dirbtina ir neaišku. Tuo tarpu efekto esmė paprasta ir suprantama be specialių sąvokų ir terminų.

Pagal Gervės Jono mokslą pasaulyje nėra autonomiškai egzistuojančių objektų (o jie visi susiformavo po ilgalaikės evoliucijos). Tarp jų ir aplinkos vyksta nuolatiniai energijos mainai, nuolatinis materijos judėjimas. Aplinka (Gamta) kiekvieną objektą palaiko per judrią energinę terpę, kurią fizikai kadaise vadino eteriu. Jei šis palaikymas nutrūktų, objektas išnyktų. Dėl šio palaikymo objekto viduje ir šalia jo susidaro padidinto eterio slėgio sritis. („Eterio slėgis“ – alternatyviosios fizikos teorijos – eterio dinamikos sąvoka). Būtent padidėjęs eterinis slėgis yra tas veiksnys, kuris objekto struktūrą išlaiko stabilią. Kita vertus, galime sakyti, kad kiekvienas objektas (kiekviena elementarioji dalelė ir t. t.) tarytum koncentruoja aplinkos energiją, sudarydamas aplink save aurą (pav.). Kuo masyvesnis objektas, tuo didesnis slėgis (P(x) – P0) auros srityje ir tuo platesnė auros sritis (pav. A). Tobulos rutulio formos objekto auroje energijos pernaša lygi nuliui. Jautresni žmonės aurą irgi jaučia – kiekvienas skirtingai ir ne taip ryškiai, kaip TDE.

Dabar įsivaizduokime, kad objektas (patogumo dėlei jį nagrinėjame idealios rutulio formos) kiauras ar turi įskilimą (pav. B). Šiose ertmėse – padidintas eterio slėgis, ir niekas netrukdo eterio substancijai pereiti į mažesnio slėgio sritį. Atsiranda energijos srautas iš vidaus į išorę ir jis nenutrūksta, kol egzistuoja objektas. Tokia tuščiavidurių darinių efekto esmė.

Susidaręs energijos srautas gali atlikti darbą. Iš esmės – amžinasis variklis.