A -  B -  C -  D -  E -  F -  G -  H -  I -  J -  K  -  L  -  M -  N - O  -  P -  R -  S -  Š -  T -  U -  V -  Z -  Ž

 

Heliocentrinė pasaulio sistema, XVI–XVII a. susiformavęs kosmologinis pasaulio vaizdas, pakeitęs buvusią Aristotelio ir K. Ptolemajo geocentrinę pasaulio sistemą; pasaulio centras pasirodė esąs ne Žemė, o Saulė, apie kurią sukasi dangaus kūnai (Žemė, Mėnulis, planetos ir kt.).

Heliocentrinės pasaulio sistemos kūrėjas – lenkų astronomas M. Kopernikas, nors pačią idėją dar III a. pr. Kr. buvo iškėlęs sen. Graikijos astronomas, matematikas ir filosofas Aristarchas Samietis. M. Koperniko mokymas išdėstytas veikale „Apie dangaus sferų sukimąsi“ (lot. De revolutionibus orbium caelestium), kuris išleistas 1543, autoriaus mirties metais. M. Koperniko mokyme planetos aplink Saulę juda tolygiai viena kryptimi apskritiminėmis orbitomis (pakartotas senas teiginys apie tobulą dangaus šviesulių judėjimą). M. Kopernikas negalėjo labai tiksliai pagrįsti savo teiginių, bet jų realumą rodė regimasis šviesulių judėjimas žvaigždžių fone. O jos, pasak M. Koperniko, išsidėsčiusios ant žvaigždžių sferos.

M. Koperniko atradimas pradžioje sunkiai skynėsi kelią – pernelyg buvo įsigalėjęs geocentrinės sistemos įvaizdis, gyvavęs apie du tūkstančius metų. Šis mokymas sukėlė bažnyčios pasipiktinimą: Žemė iš unikalios planetos, pasaulio centro, virto eiline planeta, kuri sukasi apie Saulę, kaip apie nejudamą centrą.

 

Pačioje XVII a. pradžioje Olandijoje buvo išrastas teleskopas. Sužinojęs šią naujieną G. Galilėjus 1609 sukonstravo savos gamybos teleskopą ir jį nukreipė į dangų. Jis teleskopu atrado keturis stambiausius Jupiterio palydovus, Veneros fazes, Saulės dėmes, Mėnulyje – kalnus, o Paukščių Takas pasirodė esąs sudarytas iš žvaigždžių. Jo atradimai įtikinamai parodė, kad planetos iš tikrųjų sukasi aplink Saulę.

1609–18 J. Kepleris, apibendrinęs savo pirmtakų astronominius stebėjimus, atrado planetų judėjimo aplink Saulę dėsnius. Jis paneigė, kad dangaus kūnai gali judėti tik apskritimais ir tolygiai.

Ilgainiui buvo atsisakyta ir žvaigždžių sferos įvaizdžio. Paaiškėjo, kad žvaigždės – tai bekraštėje erdvėje išsisklaidžiusios tolimos saulės, bet dar ilgai manyta, jog Saulė (kaip žvaigždė) yra žvaigždžių spiečiaus centre arba arti jo. Tik XX a. pirmoje pusėje tapo aišku, kad Saulė yra labai toli nuo mūsų galaktikos centro. Taigi ir Saulė nėra Visatos (pasaulio) centras.

Čia pateikėme oficialiąją mokslo nuomonę, kuria niekas neabejoja. Visgi šioje istorijoje dar nepadėtas paskutinis taškas. Ką laikyti pasaulio centru ir pagal kokius kriterijus? Ir išvis, ar pasaulio centras egzistuoja? Ir K. Ptolemajo, ir M. Koperniko sistemų kriterijus – ciklinis, akimi matomas, dangaus kūnų judėjimas.

Į šią problemą galime pažvelgti plačiau, turėdami omeny Gervės Jono mokslą. Visi dabartiniai dangaus kūnai yra ilgalaikio evoliucijos proceso rezultatas. Evoliucija prasidėjo nuo pirminės substancijos judėjimo. Palaipsniui, per itin ilgą laiką, koncentruojantis ir diferencijuojantis (diferenciacija) pirminei substancijai, susikūrė elementariosios dalelės, chem. elementai, jų junginiai ir galiausiai – mūsų regimoji Visata su visais savo dangaus kūnais. Tačiau daug anksčiau susiformavo energinė Visatos sandara – specifinės sandaros ir būsenos sferos su bendru centru. Jos neaptinkamos jokiais teleskopais. Tačiau antikos laikais (ir dar anksčiau) jas matė žmonės, mąstytojai. Ir jie matė, kad šių sferų centre yra Žemė. Taigi Žemė buvo laikoma pasaulio centru ne dėl to, kad žmonės buvo primityvūs, bet todėl, kad jie turėjo savybių, kurias vėlesnės kartos prarado. Tą matė ne tik Aristotelis, bet ir dauguma antikos mąstytojų. Taip iš senovės glūdumos mūsų laikus pasiekė antropocentrizmo koncepcija. Vėliau, kai žmonės prarado aiškiaregystės dovaną, ši mintis buvo iškreipta ir transformavosi į geocentrinę pasaulio sistemą su nejudama Žeme, aplink kurią ratu skrieja Mėnulis, planetos, Saulė ir tolimos žvaigždės. Pabrėšime, kad energinė Visatos sandara yra sferinė, tačiau žvaigždžių (galaktikų) pasaulis – plokščias, kaip plokščia Saulės planetų sistema ir spiralinės galaktikos.

Visatos (pasaulio) centras yra unikalus taškas, o mūsų Žemė yra unikali planeta. Būtent todėl Žemė su visa žmonija atsidūrė priešiškų jėgų, pretenduojančių į mūsų vietą, apsuptyje (slopinimo sistema).

Taip pat žmonės matė Visatos ašį, einančią per Žemę, ir jos asimetriją „viršus–apačia“. Ta ašis – pagrindinė žmogiškoji kryptis, materijos judėjimoapatinio pasaulio į viršutinį pasaulį kryptis. Matydami visa tai sen. žmonės ėmė „samprotauti“, kad Žemę nuo kritimo apsaugo kažkoks ramstis, kėlė įvairias „hipotezes“.

Minėti teiginiai prieštarauja oficialiojo mokslo išvadoms: visi dangaus kūnai susiformavo iš dujų ir dulkių debesų, veikiant gravitacijai; galaktinė (sferinė) Visata yra visa mūsų tikrovė (didžiojo sprogimo teorija); Saulė su Žeme yra eiliniai dangaus kūnai, kokių yra milijardai; pasaulio materija – tai elementariosios dalelės, chem. elementai ir laukai, kurie turi atitikti savas fundamentines sąveikas (energija, eteris, akademinio mokslo krizė).