A -  B -  C -  D -  E -  F -  G -  H -  I -  J -  K  -  L  -  M -  N - O  -  P -  R -  S -  Š -  T -  U -  V -  Z -  Ž

Kosmogonija (gr. kosmos – visata + goneia – gimimas), astronomijos skyrius, tiriantis kosminių kūnų ir jų sistemų (Visatos, galaktikų, žvaigždžių, ūkų, Saulės sistemos, planetų su palydovais, asteroidų, kometų, meteoritų) kilmę bei raidą. Plėtodamasi kosmogonija susiskaidė į atskiras šakas, todėl moksl. astronomijos literatūroje ši sąvoką nebevartojama (kosmologija).

Šiuo metu akademinio mokslo visuotinai priimta kosmogoninė Didžiojo sprogimo teorija, aiškinanti Visatos susidarymą ir jos evoliuciją. Kitos XVIII–XX a. teorijos, aiškinančios Saulės sistemos kilmę, įdomios nebent mokslo istorijos požiūriu.

Be dinaminės Didžiojo sprogimo teorijos egzistavo ir stacionariosios Visatos hipotezė, 1948 sukurta britų astronomo F. Hoilio ir kt., kaip alternatyva dinaminiam modeliui. Aptikus reliktinę spinduliuotę, jos šalininkų XX a. septintame d-metyje ryškiai sumažėjo. Šiuo metu jų beveik nėra.

Daugelyje tautų egzistavo įvairūs kosmogoniniai pasaulio sukūrimo mitai. Dauguma jų religinės kilmės: pasaulį sukūrė Dievas. Tokia pasaulio kilmės idėja sudaro kreacionizmo turinį.

Kitų kosmogoninių hipotezių tikslas buvo paaiškinti pagr. Saulės sistemos stebimus dėsningumus. Jos visos grindžiamos pradine materijos būsena, kurios savybės lemia jos tolesnę evoliuciją. Ši būsena dažn. yra pirminis dujų ir dulkių ūkas, Saulės medžiaga. Evoliucijos varomoji jėga – gravitacinė trauka ir mech. dėsniai.

Ankstyvoji E. Swedenborgo 1732 hipotezė įdomi tuo, kad ji buvo paskutinė ir labiausiai išplėtota iš tų, kurios grindžiamos ne gravitacine trauka, bet R. Dekarto eterio sūkurių teorija.

Dar minėtinos I. Kanto (1755), P. Laplaso (1796), anglų astrofiziko J. Jeanso (1919), rusų mokslininkų O. J. Šmidto (1943) ir V. G. Fesenkovo (1952) kosmogonines hipotezės.

Išsamiausia šiuo metu egzistuojanti visos mūsų tikrovės ir jos objektų susidarymo bei evoliucijos teorija sukurta Gervės Jono.