A - B - C - D - E - F - G - H - I - J - K - L - M - N - O - P - R - S - Š - T - U - V - Z - Ž
Koralų pilis, gyvenamosios, ūkinės ir dekoratyvinės paskirties megalitinių statinių (megalitas) iš oolitinių klinčių kompleksas, pastatytas JAV Floridoje tarp Homstedo ir Ležer Sičio Majamio-Deido apygardoje. Bendras statinių svoris apie tūkstantį šimtą tonų. Vienintelis pilies architektas ir statybininkas – 152 cm ūgio ir 45 kg svorio emigrantas iš prieškario Latvijos Edvardas Lidskalninis.
E. Lidskalninis gimė 1887 08 10 Gulbenės apsk. (Gulbenės miestas – 186 km nuo Rygos) Stamerano parapijos valstiečių šeimoje. Parapijos mokykloje baigė 4 klases, bet daug laiko skyrė savišvietai. Galima spėti, kad akmentašystės meno jis išmoko iš tėvo. Pasipiršo Herminei Lūsis, tačiau jų ryšys buvo trumpalaikis. 1912, kaip manoma, nelegaliai emigravo į Šiaurės Ameriką. Ten dirbo medienos pramonėje, gyveno įvairiose Kanados, vėliau JAV vietose, kažkur užsikrėtė džiova. 1919 apsistojo Floridos valstijoje, kurios klimatas buvo palankesnis jo progresuojančiai ligai.
Pilį pradėjo statyti 1923 Florida Sityje, ją pavadino Edžio namais (Ed's Place). Žemės sklypą įsigijo iš Rubeno Mozerio, kurio žmona jam vėliau padėjo įveikti stiprų džiovos paaštrėjimą. Florida Sitis tais laikais buvo labai nuošali ir beveik neapgyventa vietovė. 1936 E. Lidskalninis nutarė persikelti į kitą vietą, esančią už 16 km, ir „pasiimti“ pilį su savimi. (Ši pilis ten stovi iki šiol.) Kaip teigia Coral Castle tinklalapis, Niūrusis Edis (taip kaimynai vadino latvį) taip norėjo išsaugoti savo privatumą, nes tada buvo prasidėjusios diskusijos dėl tų teritorijų panaudojimo statyboms. Pasak kitos versijos, kai kartą naktį buvo žiauriai sumuštas vietinių plėšikų, jis ieškojo labiau apgyventos vietos. Persikėlimas užtruko 3 m.
E. Lidskalninis savo naujus namus pavadino Uolos vartais (Rock Gate): užpakalinėje Pilies sienoje buvo įmontuotas jo pasididžiavimas – didžiulis ant vertikalios ašies besisukantis vartų luitas. Perkėlęs pilį, Edvardas tęsė statybas iki pat savo mirties 1951. Naujus uolienos luitus jis iškirsdavo šalia esančioje akmens skaldykloje.
Florida Sityje jis įsileisdavo turistus, imdamas iš jų 10 centų mokestį, o persikėlęs į Homstedą, jau prašė 25. Bet jei lankytojas neturėdavo pinigų, jis jį įsileisdavo už dyką. Dauguma lankytojų jo klausdavo vis to paties: kaip jis vienas, be galingų keliamųjų mašinų ir mechanizmų sugebėjo iškirsti, atgabenti, apdoroti ir užkelti didžiulius klinčių luitus. Tačiau E. Lidskalninis tik lakoniškai atsakydavo: „Nesunku, jei žinai kaip“. Paklaustas, kam jis statė Pilį, Edvardas vangiai ištardavo: „Saldžiajai šešiolikmetei“. Iš E. Lidskalninio užrašų, kuriuos jis pavadino „Kiekvienų namų knyga“ (A Book in Every Home), paaiškėjo, kad jo šešiolikmetės idealas buvo jo buvusi nuotaka Herminė.
1951 lapkritį pasijutęs blogai E. Lidskalninis autobusu išvyko į Majamio ligoninę. Maždaug po mėnesio, gruodžio 7, eidamas 65 m., jis ligoninėje mirė. Mirties liudijime parašyta, kad jis mirė nuo uremijos ir inkstų nepakankamumo, kuriuos sukėlė infekcija.
Per visą savo gyvenimą Edvardas neturėjo nei moterų, nei artimų draugų. Jo darbo patalpoje buvo aptiktos pusketvirto tūkstančio dolerių santaupos ir kelios savadarbės brošiūros, kuriose padrikai išdėstyta, kaip valdyti „magnetines sroves“ ir „kosminę energiją“.
E. Lidskalninis neturėjo parašęs testamento, todėl Pilis atiteko jo artimiausiam Amerikoje gyvenusiam giminaičiui, sūnėnui iš Mičigano, vardu Haris. Po tolesnių pirkimų ir pardavimų serijos bei juridinių peripetijų nuosavybės teises 1981 galiausiai perėmė kompanija Coral Castle, Inc. Pilis iš Uolos vartų, vėliau iš Uolos vartų parko buvo pervadinta į Koralų pilį ir virto turistų atrakcionu. 1984 JAV vyriausybės nutarimu ji įtraukta į Nacionalinį istorinių vietų registrą.
Visoje Pilies teritorijoje gausu pribloškiamų akmeninių statinių, daugiatonių bokštų, skulptūrų, akmens baldų, pusės tonos supamųjų fotelių. Yra didelis stalas, kurio forma atkartoja Floridos valstijos kontūrus. Kitas stalas yra širdies formos. Jo centre pasodintas iksoras – metro aukščio krūmas su blizgančiais odiškais lapais. 
Grakštus Mėnuliu pavadintas fontano ansamblis, ištašytas iš trijų klinčių monolitų. Kairėje esantis mėnulio pjautuvas vaizduoja pirmąją mėnulio fazę – jaunatį, dešinėje – ketvirtąją – delčią. Vidurinė kompozicijos dalis simbolizuoja mėnulio pilnatį. Kompozicijos kairėje ir dešinėje išpjautos sėdynės. Užpakalinėje Pilies sienoje jau minėti besisukantys vartai buvo taip puikiai subalansuoti, kad juos lengvu rankos stumtelėjimu galėjo atidaryti net vaikas. Vartų aukštis maždaug 2 m, plotis – 2,3 m, storis – 52 cm, svoris – 6 t. Kai vartai uždaryti, tarpelis tarp sienų – 0,5 cm.
1986, kai Pilis jau turėjo muziejaus statusą, vartai užstrigo. Konsultuoti buvo iškviesta grupė inžinierių. Vartams išrinkti prireikė 6 vyrų ir 50 t keliamosios galios krano. Po vartais rastas subyrėjęs seno sunkvežimio guolis, o išilgai luito įstatyta plieninė ašis, einanti tiksliai per jo svorio centrą. Šiais laikais toks darbas neįmanomas be atitinkamos technikos ir instrumentų. Vartai buvo iki galo restauruoti, ašis, guoliai pakeisti, ir 1986 07 23 šis neregėtas inžinerijos kūrinys vėl virto Pilies puošmena. Šešių tonų vartų paslaptis buvo nušviesta spaudoje, aptariama per televiziją. Inžinieriai stengėsi perprasti, kaip jie vis dėlto buvo padaryti. Tačiau taip niekas nieko ir nesuprato. Tiesa, 2005 vartai vėl užstrigo ir vėl buvo suremontuoti, bet jie jau taip lengvai nesisuko.
Savo buveinę Edvardas pasistatė Pilies teritorijos kampe ir ją pavadino Bokštu. Bendras Bokšto svoris apie 243 t, jo atskirų blokų – iki 9 t. Visas pirmasis Bokšto aukštas buvo skirtas dirbtuvėms, o gyvenamosios patalpos įrengtos antrajame. Įdomu, kad į Bokštą Edvardas niekuomet neįsileisdavo lankytojų. Šalia Bokšto jis iškasė šulinį, prie jo pastatė paviljoną su vonia.
Pilies puošmena – Marso ir Saturno planetų skulptūros, sveriančios po 18 t. Kompozicijos Islamo pusmėnulis svoris – 23 t.
Sunkiausias iš apdorotų monolitų yra šiaurinėje sienos dalyje esantis 30 t svorio Teleskopas. Jo viršuje įtvirtintos vamzdžio atkarpos „taikiklis“ nukreiptas į Šiaurinę žvaigždę.
Aukščiausias Pilies statinys – 7 m aukščio ir 27 t svorio Obeliskas. Jį Edvardui kažkaip pavyko pervežti į naują vietą kartu su kitais Pilies kūriniais. Jame jis iškalė svarbiausias datas – skulptūros baigimo, jos perkėlimo į naują vietą ir savo gimimo. Obelisko viršuje išpjauta Latvijos žvaigždė.
Žiūrint į latvio kūrinius nejučiomis kyla asociacijos su senovės megalitiniais statiniais: Pilies teritoriją juosiantys 2,4 m aukščio luitai sustatyti ir vienas su kitu tiksliai sudurti be jokio skiedinio. Net ir po dešimtmečių jie nė kiek nepasislinko.
Dar E. Lidskalniniui gyvam esant, Pilis sukėlė daug klausimų ir diskusijų. Koralų piliai buvo skirta daugybė televizijos laidų, parašyta daugybė straipsnių. Populiarus anglų muzikantas ir dainininkas Bilis Aidolas net sukūrė dainą „Saldžioji šešiolikmetė“. Šias diskusijas paskatino ir uždaras Edvardo gyvenimo būdas. Jis nemėgo neprašytų svečių ir buvo pratęs dirbti tik naktimis. Tačiau kartais smalsuoliai pasislėpę stebėdavo jo darbą. Viena kaimynė garsiojo Deivido Lettermano televizijos laidoje, skirtoje Koralų piliai, papasakojo mačiusi, kaip Edvardas dainavo... akmenims: „Uždėjęs ant jų rankas, jis skleidė pratisus garsus. Iš pradžių pagalvojau, kad vaikinas kuoktelėjo“. Kitą kartą kaimynų berniūkščiai, paėmę tėvo naktinio matymo prietaisą, užsilipo ant stogo stebėti savo keisto kaimyno darbo. Jų žodžiais, jie nuo jo vos nenukrito, pamatę, kaip „didžiuliai luitai tarsi vandenilio pripildyti balionai plaukia oru“.
Ir po E. Lidskalninio mirties Koralų pilis liko populiaria turistų atrakcija. Televizijos laidos, žurnalai aptarinėjo vis tą patį klausimą – kaip Edvardas sugebėjo išjudinti daug tonų sveriančius akmens luitus ir pastatyti pilį. Tačiau ilgainiui kalbos apie levituojančius akmenis nutilo, kaip ir pareiškimai, kad niekas nematė dirbančio E. Lidskalninio.
Nepaisant savo uždaro būdo, E. Lidskalninis turėjo draugų, su kuriais dažnai matėsi. Vienas tokių buvo statybos rangovas Irvinas Orvalas, nuodugniai perpratęs statybų technologijas. 1996 jis parašė knygą intriguojančiu pavadinimu „Pono Negali Būti nebėra! Koralų pilies istorija“ (Mr. Can't Is Dead! The Story of the Coral Castle), kurioje nuotraukomis, piešiniais ir schemomis aiškinama, kaip iš tikrųjų buvo pastatyta Pilis. E. Lidskalninis dirbo vienas, naudodamasis kirtikliais, kėlimo gervėmis, trosais ir skrysčiais. Jis pats sakė, kad gerai perprato svirties principą ir tiesiog daug dirbo. Įrankiai, kuriais jis naudojosi akmens skaldykloje, eksponuojami Pilyje, o keliose senose nuotraukose užfiksuoti dideli trikojai ir kiti įtaisai akmens luitams kelti. Be to, iškirsti luitai iš tikrųjų yra daug lengvesni nei atrodė, nes oolitinės klintys yra porėtos. Irvinas šliūkštelėjo šalto vandens ant paranormaliųjų reiškinių teorijų, nežinomų energijos rūšių, levitacijos ir ateivių technologijų. Jo nuomone, tokios teorijos net sumenkina „sunkų jo draugų darbą ir siekį integruotis į visuomenę“. Galutinė Irvino išvada tokia: „Edis, pradėjęs kirsti ir tašyti savo originaliuosius akmenis, priklausė kartai, kuri žinojo sūraus prakaito skonį. Čia buvo ne mistika, o tik sunkus darbas, kurį Edis įdėjo į šį įspūdingą projektą“[5].
Visgi galima teigti, kad čia dar ne istorijos pabaiga. Sunku sutikti su tokia kategoriška išvada. Megalitų ir jų konstrukcijų randama visame pasaulyje – sausumoje ir po vandeniu. Kai kurie apdoroti akmens luitai sveria šimtus tonų ir daugiau. Taigi kyla klausimas, ar galima priversti sunkų daiktą levituoti? Norint atsakyti į šį klausimą, pirmiausia reikia žinoti, kas yra gravitacija, kokia jos prigimtis. Oficialiojo mokslo pateikiama matematinė A. Einšteino bendroji reliatyvumo teorija iš esmės jos neaiškina. Be to, levitacijos ir antigravitacijos reiškiniai yra slaptojo mokslo objektas. Akademinis mokslas lėšų tokiems tyrimams neskiria, pavienius neįprastus reiškinius ignoruoja, išjuokia arba užsako leidinius, kuriuose jie aiškinami tradicinėmis priežastimis. Beje, I. Orvalas savo knygą išleido praėjus 45 m. po Edvardo mirties. Kodėl ne iš karto, kai dar gyvi prisiminimai? Taip, kino juostose užfiksuota, kaip į nemažą aukštį galima užkelti įspūdingo svorio luitą arba jį nuridenti platforma. Tada „viskas paaiškėja“, ir mistiniai aiškinimai jau nereikalingi. Tačiau niekas nebandė ilgesnį laiką vykdyti panašias statybas, naudodamasis vien tik E. Lidskalninio statybiniais įtaisais. Tokiu atveju irgi daug kas paaiškėtų.
Grįžkime prie Koralų pilies. 1936 kraustydamasis į kitą vietą Edvardas užsakydavo tik galingą sunkvežimį. Keliamojo krano nebuvo. Įkelti luitą į sunkvežimį netolygu jį nuridenti paviršiumi. Taip pat niekas negalėjo paaiškinti, kaip buvo pastatyti 6 t vartai. Ir – pagaliau – liudytoja girdėjo, kaip „Edis dainavo akmenims“. Tokio dalyko neišgalvosi. Todėl šiuo atveju (matyt, ir kitais) galbūt neapsieita be akustinės levitacijos. Ir dar – jo „magnetizmo“ apmąstymai neįtikėtini, turint omeny 4 klasių išsilavinimą. Iš jų sprendžiant, jis turėjo aiškiaregystės dovaną, o ši mūsų laikais neįprasta žmogaus savybė neretai dera su kitomis panašiomis.
Dabar įlįskime į E. Lidskalninio kailį. Jis turėjo maskuotis tradiciniais statybininkų įtaisais ir dirbo tik naktimis. Kartą pademonstravęs skraidančius luitus, jis ramybės jau nebūtų turėjęs. Baltos varnos visiems krenta į akis, bet ne visiems patinka. Greičiausiai prie jo būtų prisistatę ir „vyrukai tamsiais akiniais“. Todėl logiška, kad 1944 kino kompanija Nemith Film Collection išleido trumpą dokumentinį filmą, kuriame užfiksuota, kaip Edvardas judina blokus visai tradicinėmis priemonėmis. Galbūt jis jomis ir naudojosi, bet ar vien tik jomis?