A -  B -  C -  D -  E -  F -  G -  H -  I -  J -  K  -  L  -  M -  N - O  -  P -  R -  S -  Š -  T -  U -  V -  Z -  Ž

 

Mistika (gr. mystikos – paslaptingas, slaptas), religinė filosofinė praktika, kurios tikslas – tiesioginio susiliejimo su dievybe potyris. Šis vyksmas dažn. yra individualus, nereikalaujantis tarpininkavimo. Mistinius potyrius gali lydėti neįprasti reiškiniai (ekstazė), bet jie nesudaro mistikos esmės (pakitusi sąmonės būsena). Be to, mistikai įspėja apie tokių potyrių pavojų. Mistinės patirties fenomenai ir jų teologinė filosofinė interpretacija aptinkama visose pasaulinėse kultūrose ir religijose. Jose mistinė patirtis, kuri pasiekiama maldomis ir meditacijomis, asketiniu bei doroviniu gyvenimo būdu, geranoriškumu, gailestingumu, laikoma svarbia gyvenimo dalimi. Krikščionybė realiąją mistiką, priklausomai nuo mistinio poveikio objekto, skirsto į dieviškąją, natūraliąją ir demoniškąją[2].

Mistika dar vadinamas ypatingas pažinimo būdas. Nepaisant tradicinių pažinimo formų – bandymų, dedukcinio mastymo, teorijų kūrimo – dauguma metafizikų visais laikais pripažino, kad subjektas gali tiesiogiai bendrauti su pažinimo objektu, jo esme. Ir jeigu toks bendravimas pripažįstamas kaip vienintelis teisingas pažinimo būdas, tikrojo pažinimo pagrindas, tuomet atsiranda teol. ir filos. doktrinos, mistinė teologija, mistinė filosofija, arba teosofija, o jų visuma sudaro misticizmo esmę.

Prie mistikos priskiriami ir žmogaus psichikos, jo protinės veiklos reiškiniai – šamanizmas, magija, raganavimas, kerėjimas, užkalbėjimai, maldos, meditacijos (religinės ir okultinės), būrimai ir aiškiaregystė. Mistiniu taip pat laikomas tikėjimas kitais pasauliais, įvairiomis bekūnėmis būtybėmis. Mistika – tai ir paslaptingi, akademinio mokslo nepaaiškinami įvykiai, atsitikimai žmonėms, gebėjimas nujausti, numatyti, pranašiški sapnai, artimų giminaičių savaiminio telepatinio ryšio atvejai. Mistika vadinami ir psichofiziniai, paranormalieji reiškiniai, materializacija ir dematerializacija, visokie stebuklai, spiritizmas ir kt. Prie mistikos priskiriami ir ezoteriniai mokslai – astrologija, numerologija, alchemija, magija ir kt.

Visi šie reiškiniai, faktai nėra akademinio mokslo tyrimo objektas. Todėl ir kalbama apie „anapusinį pasaulį“, „antgamtines jėgas“ ir antgamtinius reiškinius. Esą, mokslas nagrinėja tik fizikinį pasaulį, o visa kita – iš stebuklų, „mistikos“ srities. Pati „mistikos“ sąvoka seniai įgavo neigiamą atspalvį – „kažkas nerealaus, nepaaiškinamo“. Daugelis apskritai netiki, kad tokie reiškiniai realūs.

Toks oficialiojo mokslo požiūris atspindi tą gilią krizę, kurią jis išgyvena jau ne mažiau kaip šimtą metų (akademinio mokslo krizė). Šie reiškiniai oficialiojo mokslo ignoruojami. Bet nereikia galvoti, kad jie niekam neįdomūs. Atvirkščiai, egzistuoja slaptasis mokslas, kuris panašius reiškinius jau seniai ir sėkmingai tiria.

Gervės Jono moksle tikrovė nagrinėjama kaip viena visuma, be išlygų – fizikinis, ne fizikinis. Paaiškėjo, kad būtent „anapusinis“ pasaulis – nematomas, pilnas nuolatinio materijos judėjimo, įvairių gyvybės formų, įvairaus mąsto objektų ir subjektų – lemia ir mūsų „fizikinio“ pasaulio būseną.

J. Gervės moksle žodis „mistika“ praranda savo prasmę, nes nelieka jokių paslapčių. Mokslininkas dažnai kartodavo: „Jokios mistikos čia nėra, tik fizika“.

Pats tikrovės pažinimo metodas, kuriuo naudojosi J. Gervė, irgi laikomas mistiniu. Nepaisant to, mokslininkas per savo gyvenimą gavo nepalyginti daugiau žinių, nei visas akademinis mokslas per šimtą savo krizės metų. Jo sukurtas mokslas yra mūsų tikrovės supratimo pamatas, taigi metafizika.