A -  B -  C -  D -  E -  F -  G -  H -  I -  J -  K  -  L  -  M -  N - O  -  P -  R -  S -  Š -  T -  U -  V -  Z -  Ž

 

Placebo efektas, vaistus imituojančių neveikliųjų medžiagų (placebo) teigiamas poveikis žmogaus organizmui. Čia lemiamą reikšmę turi ligonio psichikos būsena, kurią sukelia gydytojo autoritetas, klinikos aplinka, tariamai „geri ir brangūs“ vaistai, iš tikrųjų galbūt skirti tik gydymui imituoti. Ligoniui gali palengvėti net tada, kai jam su narkoze imituojama operacija. Jis turi tikėti, kad išgis.

„Placebo“ pavadinimas kilęs iš viduramžių tradicijos apraudoti numirėlius; giesmėse būdavo minimi žodžiai: lot. placebo Domino in regione vivorum (Todėl einu savo keliu Viešpaties Artume / gyvųjų šalyje, Ps 116, 9).

Prisikėlimo epochos prancūzų rašytojas ir filosofas M. de Montenis 1572 rašė: „Egzistuoja ligoniai, kuriems veiksmingas vien medikų dėmesys“. Medicinos kontekste placebas pirmą kartą buvo paminėtas XVIII a., o 1811 m. buvo ir apibrėžtas: „Bet kuris vaistas, parinktas ligonio poreikiui, bet ne jo gydymui“. Iki XX a. placebas jau buvo paplitęs medicinoje, gydytojai jį naudojo kaip „neišvengiamą melą“ ligonio būsenai palengvinti[5].

Kokia šio efekto priežastis? Ji glūdi žmogaus prigimtyje. Tokiu pat principu veikia tikinčiojo malda (nepriklausomai nuo jo konfesijos). Giliai tikintis žmogus įsitikinęs, kad Dievas išklausys jo maldą, ir jau vien šis tikėjimas duoda laukiamą rezultatą. Įdomiausia, kad tokia malda veikia net tuo atveju, kai tikintysis prašo ne tik sau ir ne tik sveikatos.

Gervės Jono moksle pateiktos visos žinios apie mūsų tikrovę ir jos sąveiką su žmogumi. Kai žmogaus veiksmų pagrindas – tikros žinios, jis gali sąmoningai padėti pats sau ir visam aplinkiniam pasauliui.

Oficialioji medicina teigia, kad būtent placebo efektu galima paaiškinti homeopatinių vaistų veiksmingumą. Iš tikrųjų jų poveikio principas yra kitoks – jie veikia net mažus vaikus, kurių psichika dar nesusiformavusi (homeopatija).