Spausdinti

  

A -  B -  C -  D -  E -  F -  G -  H -  I -  J -  K  -  L  -  M -  N - O  -  P -  R -  S -  Š -  T -  U -  V -  Z -  Ž

 

Magiškoji dvikova (gr. mysterion – paslaptis), žūtbūtinė dvikova tarp Visatos Šviesiųjų ir Tamsiųjų hierarchų, kuri baigiasi arba vieno jų mirtimi, arba visišku Šviesiojo hierarcho pavergimu. Dvikovos vieta – visa Visata, atstumas tarp priešininkų gali būti ir didelis – kosminio masto. Priešininkai kaunasi, kaip ginklą vartodami įvairių substancijų kirčius. Pavadinimą „Magiškoji dvikova“ savo knygoje[1] pasiūlė Nikolajus Levašovas (žr. Nikolajus ir Svetlana Levašovai).

Pasaulis yra visiškai ne toks, kokį dauguma įsivaizduoja. Jo begalinėje įvairovėje esama tokių lygmenų, kurie prieinami tik nedaugeliui. Nepaisant to, gyvenimas juose virte verda. Žemiau N. Levašovo žodžiais nušviestas tik vienas tokio lygmens aspektas. Kad skaitytojui būtų aiškiau, vietomis įdėta paaiškinimų.

Kaip įvertinti tokią N. Levašovo – Šviesos riterio veiklą? Kova su pasauliniu blogiu visuomet verta pagarbos (žr. gėris ir blogis). Šis unikalus žmogus, viena ryškesnių XX-XXI a. asmenybių, buvo Gamtos apdovanotas didžiuliu potencialu, leidusiu jam mesti iššūkį bemaž visai slopinimo sistemai, su kuria jis ilgai ir gana sėkmingai kovojo. Šios kovos baigtis logiška – galiausiai sistema jį nugalėjo ir su palengvėjimu atsiduso. Ir ji tebeegzistuoja ne tik Žemėje, bet ir visoje Visatoje. Pasak Gervės Jono, su sistema galima sėkmingai kovoti tik sukūrus kitą sistemą. Tokios Žemėje kol kas nėra, bet pamatas padėtas. Iš Jono Gervės mokslo aiškėja, kad veiksmingiausi ir racionaliausi kovos su blogiu būdai ir metodai yra evoliuciniai, t. y. tie, kurie atitinka tikrovės evoliucijos dėsnius. Šiems dėsniams prievartos ir kovos principai yra svetimi. Tiesa, ginantis nuo užpuolikų visos priemonės geros. Susipažinus su N. Levašovo gyvenimu ir darbais, peršasi mintis, kad jis savo unikalia dovana galėjo pasinaudoti ir racionaliau.

Dabar suteiksime žodį autoriui:

„... Parazitai mane visuomet aktyviai bandydavo sunaikinti.“ (N. Levašovas „socialiniais parazitais“ vadino visų slopinimo sistemos lygmenų, visų Tamsiųjų civilizacijų atstovus. – Vert. pastaba.) „To priežastis buvo paprasta – aš jiems buvau pavojingas, nes nuolat atskleisdavau jų planus, padėdavau žmonėms išsivaduoti iš jų įtakos. ... Bandydami mane sunaikinti jie kirsdavo į mano silpniausias vietas ir baltąsias evoliucijos dėmes ir taip darė man paslaugą – vertė sparčiai tobulėti. Beje, toks pagreitintas vystymasis turi ir neigiamą ypatybę – jei nespėjai laiku rasti sprendimo, tu pralaimėjai, t. y. geriausiu atveju būsi sunaikintas, blogiausiu – pavergtas ir paverstas savo priešų akluoju ginklu: tavo rankomis, savybėmis ir galimybėmis jie naikins viską, dėl ko gyvenai ir kovojai. O tokia perspektyva baisesnė už bet kurią mirtį. Ir čia ne pompastiški žodžiai, bet tikrų tikriausia tiesa. Žinau, nes man ne kartą teko vaduoti Šviesiuosius hierarchus iš parazitų kontrolės. Juos kažkada buvo pavergę įvairių hierarchinių lygmenų socialiniai parazitai ir kažkurį laiką valdė. Vaduodamas šiuos Šviesiuosius hierarchus iš parazitų kontrolės, jausdavau jų liūdesį ir begalinę širdgėlą. Ypač sunku būdavo tiems, kurie patekę į nelaisvę išsaugodavo savo sąmonę ir puikiai suprasdavo, ką jų rankomis parazitai daro. Tokia padėtis iš tikrųjų baisesnė už mirtį, kankinimus, už viską, ką tik galima įsivaizduoti. Beje, tokiose situacijose visiškai negalioja mūsų įprastos fizinio pasaulio kategorijos.

... Kiek gerų draugų mes praradome per šį daugumai nematomą karą... Jame vieni kovėsi, siekdami galutinai pavergti visą žmoniją, kiti – norėdami ne tik užkirsti tam kelią, bet ir grąžinti žmonėms tikrąją kūno ir sielos laisvę.

... Aš sugalvodavau vis naujas smegenų struktūras, sukurdavau naujus jėgos kristalus ir visa tai man leido skverbtis į vis naujas erdves ir Visatas, kuriose dominavo man anksčiau nežinomos materijos. Ir viskas kartojosi vėl. Tamsiųjų pagalba mano pažinimo kelyje buvo svari, apie ką jau rašiau. Tais laikais tekdavo nuolat aiškintis santykius įvairiais lygiais. Po tokių pasiaiškinimų aš įsigydavau naują bendražygį, nes paaiškėdavo, kad jis – Tamsiojo hierarcho pavergtas buvęs Šviesusis hierarchas. Tokiems Šviesiesiems nepavykdavo greitai apsiginti nuo Kosminių parazitų smūgių, nors tie evoliucine prasme buvo daug silpniau išsivystę. Taigi naujų bendražygių, kurie savo kailiu patyrė, ką reiškia būti parazitų vergu, gretos pildėsi. Jie tiesiog degė noru kautis su ta bjaurastimi ir išvalyti nuo jų Visatą. Komandą papildydavo ne tik tie, kuriuos aš pats išvadavau nuo parazitų lėlininkų, bet ir daugelis iš tų, kuriuos išvadavo ir patys neseniai išvaduotieji. Po kurio laiko tokių „šauktinių“ susirinko nemenkas būrys, todėl teko daryti atranką. Kad viskas būtų po teisybei, kiekvienas kandidatas į komandą turėjo išlaikyti kelis testus ir parodyti savo gebėjimą veikti netikėtose, nestandartinėse situacijose. Komandoje likdavo tik išlaikę testus, kiti grįždavo į savo „Kosmosus“, kur irgi buvo pilna darbo, ir jų patirtis galėjo būti optimaliai panaudota. Tiesa, išlaikiusiųjų testą irgi buvo daug, todėl kilo būtinybė sukurti vieningą centrą, savotišką štabą.

Ką nors sugalvojęs ir sukūręs, netrukus tuo dalydavausi su savo bendražygiais. Pasirodo, anksčiau tokios praktikos nebuvo, ir tas mane nustebino. Vėliau supratau, kodėl. Kiekvienas Šviesusis hierarchas vystėsi savoje sistemoje, „užsidirbdavo guzų“, darydavo klaidų, net neįtardamas, kad kitose sistemose kiti ieškotojai gauna tokius pat guzus ir daro tokias pačias klaidas. Beribiai kosminiai toliai ir kasdienė rutina jiems neleido net stabtelti ir apsižvalgyti.

Bemaž visi mano nauji bendražygiai įsijungdavo į šį Visatos parazitų valymo darbą, naudodami mano sukurtas struktūras ir įdirbį. Atlikę užduotį, kurią jiems skirdavau, jie dalydavosi su visais įgyta patirtimi. Palaipsniui susikūrė nauja brolija, kurios nariai nuo savo bendražygių nesirengė slėpti naujų aptiktų materijų, jėgos kristalų, savo sukurtų struktūrų ir energinių kūnų. Aš su jais pasidalinau ir esybių susiliejimo metodu, leidžiančiu į vieną visumą sujungti įvairias, kartais net nesuderinamas, kelių esybių savybes.“ (Esybė – siela. Vert. pastaba.) „Ir bemaž kiekvienas iš jų jau mokėjo sukurti savosios esybės dublius, kurie turėjo susilieti su kitų bendraminčių esybėmis.

Galiausiai susikūrė brolija – tiesiogine ir perkeltine prasme, nes kiekviename iš mūsų buvo dalelytė kito. Pagal Žemės papročius žmonės susigiminiuoja per kraują. Mūsų kosminė brolija susidarė kiekvieno jos nario dubliui susiliejus su pagrindine kitų narių esybe, ir tai jau buvo ne simbolinis susigiminiavimas, kaip kraujo ryšio atveju, bet tikrų tikriausias, kai įbrolio dublis visam laikui tampa dalelyte tavęs. Per tokį susigiminiavimą, pvz., į Svetlaną, įsiliejo per šimtą esybių ir esybių dublių.

Dabar norėčiau paaiškinti, kas būna, kai įsilieja esybė, bet ne jos dublis. Gana dažnai Tamsiosios jėgos, neturėdamos galimybių pavergti Šviesųjį hierarchą, jį sunaikina fiziškai ir užgrobia sunaikintojo jėgos kristalus, prie kurių pritvirtinta jo esybė. Kai man pavykdavo sunaikinti Tamsųjį hierarchą, iš jo neretai likdavo jo sunaikintų Šviesiųjų hierarchų jėgos kristalų. Aš visuomet stengiausi surasti tų kristalų šeimininką. Kartais atsirasdavo ir gyvų šeimininkų, kuriems juos tiesiog grąžindavau. Tačiau dažniausiai aptikdavau tik žuvusiųjų hierarchų esybes. Be to, pagal šiuos kristalus kartais pavykdavo atkurti jų šeimininkų esybes. Tada jiems siūlydavau pilną atnaujinimą, įskaitant ir fizinį kūną. Kai kurie iš jų sutikdavo, kiti to nenorėjo ir prašė prijungti jo esybę prie Svetlanos arba prie manęs. Bandžiau toms būtybėms paaiškinti, kad susilieję su manimi arba Svetlana, jie negrįžtamai išnyks kaip asmenybės ir taps tik dalelyte mano arba Svetlanos esybės. Nepaisant to, kai kurios iš atnaujintų esybių primygtinai reikalaudavo susilieti su manimi arba su Svetlana, ir tada aš išpildydavau jų prašymą...

... Žinoma, toks įvykis negalėjo likti lėlininkų nepastebėtas.“ (N. Levašovas turi omenyje jo sužlugdytą šalių valdžios klonavimo „projektą“. – Vert. pastaba.) „Netrukus San Fransiske susirinko daugelis iš pagrindinių lėlininkų. Jų susirinkimo priežastis buvome mes su Svetlana, nes mūsų veiksmai sužlugdė jų gerai apgalvotą ir toli siekiantį Žemės valdymo planą. Tamsiosios jėgos iš savo klaidų darydavo išvadas ir į Žemę siųsdavo savo hierarchus. Vienas iš tokių Tamsiųjų hierarchų buvo į San Fransiską atvykęs Kardinolas X, bent jau jis taip prisistatydavo. Ar čia buvo jo tikrasis vardas, ar vienas iš jų per ilgą buvimo Žemėje istoriją, nežinau, bet nelabai ir svarbu. Svarbu, kad jis atkeliavo į Žemę prieš tūkstantį metų, kai 6498 m. nuo СМЗХ prasidėjo paskutinė Svarogo Naktis, t. y. 988 m.“ (СМЗХ – žodžių Сотворение Мира в Лето Звёздного Храма – Pasaulio Sukūrimas Žvaigždžių Šventyklos metais santrumpa. – Vert. pastaba.) „Jis atvyko koordinuoti Tamsiųjų jėgų veiksmų per jų pagrindinį ir paskutinį bandymą užvaldyti Žemės civilizaciją sunkiausiu jos laikotarpiu, kuris, beje, buvo jų pačių organizuotas. Būtent jis stovėjo už nugarų tų, kurie Konstantinopolyje (Jeruzalėje) 6599 m. nuo СМЗХ (1087 m.) nukryžiavo Radomirą (Jėzų Kristų) ir neleido išlaisvinti judėjų nuo Tamsiųjų jėgų kontrolės.“ (Istoriniai įvykiai, datos ir vardai, figūruojantys N. Levašovo kūryboje, skiriasi nuo oficialiųjų versijų. Bet tas neturėtų stebinti, nes Žemės civilizacijos istorija visais laikais buvo siaubingai falsifikuojama. – Vert. pastaba.) „Būtent jo žmonės stovėjo už nugaros tų, kurie nužudė Mariją Magdaleną ir organizavo mirtiną Radomiro ir Marijos Magdalenos palikuonių persekiojimą. Būtent dėl jo klastingų planų Radomiro ir Marijos Magdalenos mokymo sekėjus pavyko nukreipti klystkeliu. Būtent jis stovėjo už popiežiaus Inocento III nugaros, kai šis paskelbė kryžiaus žygį prieš katarus (albigiečius), kurio metu per 20 m. (1209-29) buvo sunaikinta nuo dviejų iki trijų mln. žmonių, įskaitant ir kūdikius. Būtent jis džiaugsmingai su šypsena veide žiūrėjo, kaip ant laužo buvo gyvas sudegintas Radomiro ir Marijos Magdalenos palikuonis Didysis tamplierių ordino magistras Žakas de Molė (Vidomiras). Būtent jis organizavo inkviziciją, per kurią Viduriniais amžiais buvo nužudyti ir nukankinti milijonai žmonių. Būtent jis stovėjo už daugelio brolžudiškų karų. Žinoma, per tūkstantį metų jis pakeitė daugybę vardų, tačiau tie, kuriems reikėjo, žinojo, kas jis yra.

Įdomiausia, kad Kardinolo X beprotiškai bijojo jo aplinkos žmonės. Jie imdavo drebėti, kai jis įsmeigdavo į juos hipnotizuojantį savo skvarbių juodų akių žvilgsnį. Išoriškai jis niekuo ypatingu nesiskyrė nuo kitų, buvo vidutinio ūgio, liesas, žodžiu, jokių požymių, kad prieš jus – galingas juodasis magas. Pirmą kartą apie jį sužinojau, kai Svetlana, kartą sugrįžusi iš susitikimo su Nepažįstamuoju, pasakė, kad susidūrė su labai keistu žmogumi, kurio itin nemalonus žvilgsnis, besiskverbiantis į sielos gilumą ir ją ištraukiantis.

Po to, kai Svetlana susidūrė su jo mirtį nešančiu žvilgsniu, jis per ją susisiekė su manimi telepatiniu būdu. Kitaip nei dauguma jo pavaldinių, Kardinolas X pasirodė esąs labai protingas pašnekovas. Jis pradėjo iš toli, akcentuodamas, kad gina ir puoselėja savo įsitikinimus kaip ir aš savuosius ir kad įvairūs įsitikinimai turi teisę egzistuoti, nes būtent jie ir lemia pasaulio grožį bei įvairovę. Ir pasauliui reikia visko – dienos ir nakties, žolėdžių ir plėšrūnų. Ir kad vieni be kitų negali egzistuoti, nes visa tai garantuoja pusiausvyrą, kaip in ir jang. Visgi Kardinolas X kiek pavėlavo su savo filosofiniais spąstais – aš jau turėjau gana didelę bendravimo su Tamsiaisiais hierarchais patirtį. Jų filosofinės kalbos tebūdavo priedanga, po kuria būdavo vykdomas galingas poveikis pasąmonės lygiu ir aktyvi saugos sistemos silpnųjų vietų paieška. Tokios filosofijos Tamsieji hierarchai griebdavosi, norėdami išblaškyti pašnekovo dėmesį ir užmigdyti budrumą. O tuo metu jie aktyviai ruošdavosi užvaldyti priešininko sąmonę, o nepavykus, jį sunaikinti. Būtent tokios taktikos laikėsi ir Kardinolas X. Bet jis galėjo suklaidinti nebent naujoką. Man gi jau seniai tapo aišku, koks skirtumas tarp socialinių parazitų ir net pačių kruviniausių plėšrūnų. Nepaisant to, Kardinolas X laikėsi būtent tokios taktikos – jis norėjo kiek galima geriau mane ištirti, kad reikiamą akimirką galėtų smogti lemiamą smūgį. Visa tai suprasdamas aš stengiausi jam atskleisti ne viską, ką turėjau, o tuo tarpu tyrinėjau jį patį. Mano nuostabai, jis to net nepastebėjo, matyt, buvo pratęs, kad iki šiol niekas nesugebėjo jo demaskuoti.

Šios filosofijos kažkada turėjo baigtis, ir jis man staiga pasiūlė pereiti į jo pusę, vaizdžiai pasakodamas, kokios galimybės prieš mane atsivers, ir ne tik Žemėje. Jis kalbėjo, kaip būtų gera, jei mes sujungtume savo pastangas, tada pagaliau pavyktų padaryti tvarką Žemėje, pasibaigtų karai ir Žemėje įsiviešpatautų rojus. Manęs toks „idiotų rojus“ netraukė, taip jam ir pasakiau. Be šio susitikimo, turėjome dar kelis pokalbius, nes, matyt, Kardinolas X per vieną kartą nespėjo atskleisti visų mano silpnųjų vietų, tad nenorėjo pereiti prie konkrečių veiksmų, neturėdamas viso mano vaizdo.

Kaip jau rašiau, į San Fransiską suvažiavo visi slaptųjų organizacijų ir ordinų vadai, tarp kurių buvo ir keli Šviesieji hierarchai – kai kurie iš jų vadovavo slaptiesiems Šviesiųjų ordinams, kai kurie buvo infiltruoti į slaptuosius Tamsiųjų ordinus. Tokie Šviesiųjų ir Tamsiųjų Žemės hierarchų susirinkimai buvo rengiami periodiškai, pareikalavus kurios nors pusės Aukščiausiems hierarchams. Tą kartą bendrą sueigą paskelbė Tamsieji, norėdami apkaltinti Šviesiuosius, kad šie pažeidė paskutinių paliaubų susitarimą ir pradėjo kovos veiksmus. Tokių sueigų metu buvo griežtai draudžiama, grasinant mirtimi, pradėti kokius nors priešiškus veiksmus. Tačiau nei aš, nei Svetlana nepriklausėme jokiems slaptiems ordinams ar organizacijoms ir veikėme savo iniciatyva, nors ir palaikėme ryšius su keliais aukštais Žemės Šviesiaisiais hierarchais. Bet Tamsieji nenorėjo tikėti, kad aš veikiau savarankiškai, ypač kai Kardinolas X pamatė Svetlaną tarp kai kurių mūsų draugų. Dabar sunku pasakyti, ką pagalvojo Kardinolas X, bet po vieno tokio Svetlanos susitikimo su mūsų nauju draugu XX, Kardinolas jam kirto galingą smūgį, po kurio šis pateko į komos būseną, mažai besiskiriančią nuo mirties. Kardinolas X jam sudegino smegenis bemaž taip, kaip jos žalojamos elektros kėdėje. Sužinoję apie XX nužudymą, mudu su Svetlana nedelsdami pradėjome jo prikėlimo veiksmus. Praėjo dar nedaug laiko, dar nebuvo paskelbta apie jo mirtį ir neatliktas skrodimas. Būtų keista, jeigu žmogus, kurį jau paskelbė mirusiu ir padarė skrodimą, netrukus pasirodytų gyvas ir sveikas be jokių skrodimo požymių. Žodžiu, man pavyko visiškai pašalinti jo organizmo pažeidimus ir jį prikelti iki tol, kol žinia apie jo mirtį būtų spėjusi plačiai pasklisti.

Išgelbėjęs XX, nutariau tuo neapsiriboti. Kardinolas X, matyt, manė, kad niekas neišdrįs reikšti jam pretenzijų ir reikalauti bausmės. Gal kuris nors ir būtų išdrįsęs, tik aš nutariau nelaukti, sukontaktavau su juo telepatiškai ir pagal taisykles iškviečiau į dvikovą. Gali būti, kad jis sąmoningai kirto XX mirtiną smūgį, tikėdamasis tokios mano reakcijos. Tą pačią akimirką Kardinolas X, nekeisdamas savo veido išraiškos, kirto man savo pirmąjį smūgį. Jo smūgiai buvo labai stiprūs ir maksimaliai žalojantys. Bet jam neteko ilgai laukti mano atsakomųjų smūgių, ir prasidėjo mirtina dvikova tiesiogine šio žodžio prasme.

Tai nebuvo dvikova iki pirmojo kraujo, kai kuris nors ištaria „pasiduodu“. Tai buvo dvikova, po kurios lieka tik nugalėtojas, o iš pralaimėjusiojo nelieka nieko. Aš ketinau dvikovą užbaigti pilnu priešininko esybės demontavimu. Neaišku, kokie buvo Kardinolo X planai, apie tai negalvojau, nes buvau užsiėmęs gynyba ir jo skenavimu. Dvikova su Tamsiuoju hierarchu – visuomet kova be taisyklių. Tamsieji hierarchai nesilaiko jokio riterių kodekso, jiems visi kovos būdai geri, kad tik laimėtų.

Kai tave muša, jauti viską: kaip dega tavo nervai, kaip anglėja kuri nors smegenų vieta, kaip ardomos tavo sukurtos struktūros ir griūna energiniai kūnai, kurių potencialas naudojamas plėštinėms žaizdoms užsitraukti. Ir visa tai vyksta labai greitai, kraujospūdis akimirksniu šokteli taip aukštai, kad plyšta kai kurios smegenų kraujagyslės. O tuo metu tau rūpi tik viena – ištirti priešą. Norint nugalėti, reikia išsiaiškinti, kur ir kaip priešininkas tau kerta, surasti savyje tas silpnąsias vietas ir kovinių veiksmų metu jas „užglaistyti“.

Dvikovos su Žemės Tamsiaisiais hierarchais vyksta taip pat, kaip ir su jų kosminiais bendražygiais. Nugali tas, kuris greitesnis, kuris moka greitai sukurti naujas struktūras, kūnus ir savybes, kuris nepaiso skausmo, kurio nekausto baimė, kuris po priešo smūgio nustato padarytus pažeidimus. Nugali tas, kuris bet kuriomis aplinkybėmis sugeba aiškiai, kūrybingai mąstyti ir gali operatyviai reaguoti į priešo poveikį. Su Žemės Tamsiuoju hierarchu sunkiau kautis, nes jam gerai pažįstama žmonių genetika, įpročiai, mentalitetas. Kita vertus, su juo kautis lengviau, nes jis pratęs jausti priešininkui panieką. Ir nors Kardinolas X nepriklausė tokiai hierarchų kategorijai, jis visgi nepagalvojo, kad man jau daug kartų teko kautis su labai aukšto lygio Tamsiaisiais hierarchais. Be to, Kardinolas X neapskaičiavo, kad aš šių dvikovų metu sukaupiau daug tokių struktūrų ir savybių, sukūriau tokių savo esybės kūnų ir materijų, kokių jis iš principo negalėjo turėti. Be to, kiekvienas jo smūgis man teikdavo informaciją apie jam panaudotas materijas ir struktūras. Juk smūgis, kad ir valdomas minties galia, bet kertamas materija. O tai reiškia, kad jei dar kvėpuoji, gauni visą informaciją apie jo pavartotą ginklą ir kitą kartą jau gali blokuoti analogišką smūgį. Ir jeigu tavo smegenys dar nevisiškai sudegusios, turėdamas naują informaciją, gali ištarti „Eureka!“, sugalvoti ką naujo ir patobulėti. Taigi, jeigu pasiseks ir tu nugalėsi, tavo laimikis bus ne tik pergalė, bet ir įveikta dar viena išsivystymo pakopa.

Man kol kas sekėsi, ir viena tokios sėkmės priežasčių buvo mano brandi esybė, kuri prieš įsikūnydama į mano dabartinį kūną užėmė gana aukštą hierarchinę padėtį. Ir nors čia, Žemėje aš, kaip ir visi, pradėjau nuo nulio, ankstesnis išsivystymo lygis leido man gana greitai viską prisiminti, nors mano dabartinio įsikūnijimo patirtis iš esmės skyrėsi nuo visų mano buvusių įsikūnijimų. Taigi vadovavausi ne intuicija – ankstesnių įsikūnijimų informacija – bet, greičiau, gebėjimu nešabloniškai mąstyti. Būtent ši savybė padėjo man sparčiai žengti pasirinktuoju keliu. Ir aš juo tebežengiu, ir galo jam kol kas nematyti. Buvusių įsikūnijimų patirtis ir dvi tarpinės, arba buferinės, esybės, papildžiusios mano pagrindinę, leido man sparčiai brautis per evoliucijos džiungles ir šiame fiziniame kūne ne tik iki galo atskleisti savo esybę, bet ir nusigauti į tokius tolius, kurie anksčiau buvo jai nepasiekiami.

Įdomu, kad sakralinis, arba pagrindinis mano esybės vardas ne kartą keitėsi, o taip būna po esminių, principinių evoliucinių pokyčių, kurie įvyko dėl mano padarytų atradimų ir proveržių. Priminsiu, kad kosminėje hierarchijoje sakralinis vardas yra raktas, atspindintis jo šeimininko išsivystymo lygį. Kiekviena būtybė keičia savo sakralinį vardą tik tada, kai ji pasiekia iš esmės naują išsivystymo pakopą, ir kuo aukštesnis būtybės lygis, tuo ryškesni turi įvykti kokybiniai pokyčiai, kad subręstų naujas sakralinis vardas.

Taigi koviausi su Kardinolu X, jau turėdamas nemenką kario patirtį, įgytą už Žemės ribų, ir daug struktūrų bei savybių, kurių tiesiog negalėjau susikurti čia, Žemėje. Būtent todėl po ilgo ir sunkaus mūšio man pavyko jį nugalėti. Mūšio trukmė santykinė, jis truko pusvalandį, bet per tą laiką buvo tiek visko, kad kitoje situacijoje ir kam nors kitam šito būtų užtekę visam gyvenimui.

Kaip jau minėjau, kartu su priešininko smūgiu ateina ir informacija, taigi atsiranda galimybė išnagrinėti jo „ginklą“ ir jį neutralizuoti naujomis struktūromis ir savybėmis. Tačiau protingas ir patyręs priešininkas irgi skenuoja tavo ginklą ir kaip priešnuodį susikuria naujų struktūrų bei savybių. Laimi tas, kuris greičiau suranda silpnąsias priešininko vietas, greičiau neutralizuoja ir blokuoja priešininko smūgius. Laimi tas, kuris jau iki dvikovos pradžios turėjo tokį evoliucinį įdirbį, kokio priešininkas iš principo negalėjo turėti arba jam sukurti prireiktų daugiau laiko nei leidžia kautynių tempas. Dvikova gali užtrukti nuo kelių sekundžių iki kelių valandų. Ir visą tą laiką abiejų pusių kovos veiksmai nenutrūksta nė akimirkai.

... Beje, aš laikausi nuostatos, kad niekuomet nereikia pradėti pirmam, visuomet stengiuosi apeliuoti į proto balsą. Bet jeigu to proto nedaug, priešininkas visuomet smogs pirmas. Tamsieji taip dažniausiai ir elgiasi, nes pagal jų pasaulėžiūrą į protą apeliuoja tik silpnas, o stiprus pripažįsta tik jėgą. Ir jeigu į juos kreipsies pokalbiu, Tamsusis hierarchas vis vien anksčiau ar vėliau kirs smūgį – toks jų veikimo būdas, taip jie mąsto. Pokalbį jie išnaudoja savo priešininkui ištirti, kad jų smūgis būtų maksimaliai veiksmingas. Aš įsitikinęs, kad konfliktą visuomet reikia bandyti spręsti taikiai, ir tik tuo atveju, jei taip neįmanoma, spręsti konfliktą jėga. Jeigu susiklosto tokios situacijos, aš nerodau savo „pažymėjimo“, liudijančio mano išsivystymo lygį ir padėtį Šviesos hierarchijoje. Tokiais atvejais man svarbu sužinoti, kaip pasielgs būtybė, nepriklausomai nuo mano hierarchinio lygio. Aš laikausi tokios taktikos, nes dauguma Tamsiųjų hierarchų, ypač neaukšto lygio, pamatę mano hierarchinius ženklus, pradeda pataikauti ir gudrauti. Juk dažniausiai man tenka aiškintis su Tamsiaisiais tada, kai į mane kreipiamasi pagalbos. Todėl aš visuomet pasirodau „susiskleidęs“, nedemonstruodamas visų savo struktūrų ir esybės. Bet jeigu koks nors padaras ima įžūlėti, žvelgti į mane tarytum į skruzdėlę, tada tenka išskleisti savo struktūras. Ir beveik visuomet, pamatę mano „hierarchinį pažymėjimą“, šie padarai imdavo gerintis, atsiprašinėti, teisintis dėl savo neleistino elgesio. Tačiau manęs jau tas nedomindavo – aš jiems suteikiau šansą elgtis kaip mąstančiоms būtybėms, o jie juo nepasinaudojo...“

 

___________________________________________________________

1. Н. В. Левашов. Зеркало моей души. Автобиографическая хроника. Том 2. Хорошо в стране американской жить… Санкт-Петербург 2011.