A -  B -  C -  D -  E -  F -  G -  H -  I -  J -  K  -  L  -  M -  N - O  -  P -  R -  S -  Š -  T -  U -  V -  Z -  Ž

 

Panteizmas (gr. pan – visa + theos – Dievas), filosofinis mokymas, apjungiantis ar sutapatinantis Dievo ir pasaulio sampratas. Panteistai netiki antropomorfiniu Dievu (antropomorfizmas), kuris pasaulio atžvilgiu yra transcendentinis (transcendencija), kitaip – antgamtiniu Dievu–kūrėju. Nepaisant įvairių panteizmo krypčių, jo pagr. idėjos nekinta: „pasaulis yra visaapimanti vienovė“ ir „Gamta yra šventa“. Taip pat panteizmas neigia antropocentrizmą, pripažindamas gyvosios Gamtos vienybę ir būtinumą su ja pagarbiai elgtis. Panteistai pasaulį traktuoja kaip organišką susireguliuojančią vienovę. Šiai vienovei apibūdinti jie vartojo įvairius terminus: ikisokratikai – archę, Laodzi – dao, Plotinas – vienį, B. Spinoza – substanciją, G. Hegelis absoliučiąją dvasią.

„Panteizmo“ terminą 1697 pasiūlė anglų matematikas ir filosofas D. Rafsonas savo veikale lot. De Spatio Reali. Anglų kalba šį terminą (pantheist) pirmasis 1720 pavartojo airių filosofas D. Tolandas. Tačiau, kaip aiškėja iš pasaulio istorijos, jau gerokai anksčiau daugelis rašytojų, filosofinės mokyklos ir religinės kryptys skelbė panašias panteistines idėjas. Tarp jų buvo ikisokratikai – Heraklitas, Anaksimandras. Kai kurių istorikų nuomone, sen. Graikijoje nuosekliausioji panteistinio monizmo forma buvo stoicizmas. Sen. Kinijoje Laodzi daosizmas irgi panteistinis. Panteistinės idėjos sutinkamos ir induizmo filosofijoje.

Vakarų Europoje IV–XV a. panteizmas buvo vertinamas kaip erezija. Pirmasis, atvirai paskelbęs savo panteistinę pasaulėžiūrą, buvo Dominikonų vienuolis, filosofas, teologas, matematikas ir astronomas D. Brunas (inkvizicijos sudegintas 1600). 1675 B. Spinozos „Etika“ tapo pagr. šaltiniu, iš kurio panteizmas pasklido po Europą (pats B. Spinoza nevartojo „panteizmo“ termino, bet laikomas ryškiausiu panteistinio monizmo atstovu).

XIX a. Europoje panteizmas buvo daugelio vertinamas, kaip ateities religija, į ją atkreipė dėmesį mąstytojai: Anglijoje – V. Vordsvortas ir S. Kolridžas; Vokietijoje – J. Fichtė, F. Šelingas, G. Hegelis, F. Šlejermacheris: JAV – V. Vitmenas, R. Emersonas, H. Toro; Rusijoje – L. Tolstojus. Panteistiniai motyvai atsirasdavo visur, kur tik filosofija nukrypdavo teologijos link. 1864 10 08, kilus visuotinio panteizmo pavojui, popiežius Pijus IX paskelbė panteizmą „didžiausiu mūsų laikų paklydimu“.

XX a. pab. panteistinis judėjimas ėmė atgimti. Panteistai tvirtina, kad žiniasklaida privalo formuoti visuomenės „ekologinę sąžinę“. Dažnai kalbama, kad panteizmas buvo pagonybės pagrindas. 1999 įsteigta organizacija „Pasaulinis panteistinis judėjimas“ (angl. World Pantheist Movement), turinti šalininkų įvairiose pasaulio šalyse; jų skaičius didėja dėka socialinių tinklų. Panteistų bendruomenės neturi hierarchijos, liturgijos, kanoninių raštų. Panteizmas siejamas ne su ritualinėmis praktikomis, bet su gyvenimo būdu – pasaulėžiūra ir etika, jis reiškiamas muzikos, poezijos, literatūros ir kt. meno raiškos formomis.

Nuo XXI a. pr. visuotinės ekologinės krizės išvakarėse keičiasi požiūris į Gamtą, panteizmo populiarumas ir svarba auga. 2009 J. Cameronas sukūrė filmą „Avataras“, kuriame atsispindi žmonių panteistinis požiūris į Gamtą.

Vatikanas su panteizmu tebekovoja, popiežius Benediktas XVI (Jozefas Aloizas Racingeris) 2009 enciklikoje ir 2010 kreipimesi panteizmą kritikuoja dėl to, kad jis nepripažįsta žmogaus pranašumo prieš Gamtą ir Gamtoje mato savo išsigelbėjimo šaltinį.

Gervės Jono pateiktas pasaulio vaizdas labiausiai artimas būtent panteizmui. Jo paskaitose figūruoja ne Dievas, bet Gamta, o realiai egzistuojanti dievų sistema, turėdama konkretų tikslą, maskuojasi teistiniu Dievo įvaizdžiu – antropomorfiniu ir transcendentiniu. Antropocentrizmas J. Gervės pasaulėvaizdyje figūruoja, ir ši sąvoka susijusi su žmonija, kuri Gamtos sumanyta kaip tobuliausias jos kūrinys, esantis pasaulio valdžios centre. Tačiau žmonija su Gamta nei susilieja, kaip teigia panteizmas, nei turi būti jai priešpastatoma (kaip antgamtinis Dievas krikščionybėje). Žmonija, sudarydama su Gamta vieną nedalomą visumą, yra jos priešakinė grandis, kuri turi sąmoningai dalyvauti ir vadovauti pasaulio evoliucijos procesams. Visa tai savo darbais parodė J. Gervė ir jo sekėjai, kurie perrašė dievų sistemos pasaulio pabaigos scenarijų.