A -  B -  C -  D -  E -  F -  G -  H -  I -  J -  K  -  L  -  M -  N - O  -  P -  R -  S -  Š -  T -  U -  V -  Z -  Ž

Nekromantija (gr. nekros – lavonas, mirusysis + manteia – būrimas, pranašavimas), būrimas, ateities numatymas, paremtas bendravimu su vėlėmis. Ši praktika grindžiama įsitikinimu, kad mirusieji turi ypatingos galios ir gali globoti gyvuosius. Gimininga vėliau kilusiam spiritizmui.

Sen. Graikijoje nekromantai, būdami transo būsenos, Hado (sen. graikų mitologijoje – požeminės mirusiųjų karalystės dievo) ir Persefonės (derlingumo ir mirusiųjų karalystės deivės, pragaro valdovės) šventyklose kviesdavosi dvasias. Šios šventyklos papr. būdavo statomos sakralinėse vietose, arčiau olų, tarpeklių, prie karštųjų mineralinių šaltinių.

Pradedant Renesanso epocha, nekromantija buvo prilyginama juodajai magijai ir demonologijai, nes buvo taikomi magiški, okultiniai (okultizmas) dvasių iškvietimo metodai – mirusiųjų atgaivinimas, magiški veidrodžiai ir kt. Vėliau nekromantija tapo atskira plačiai paplitusia magijos atšaka. Pietų Afrikoje, Karibų jūros, Meksikos įlankos salose plačiai paplitęs vudu kultas – mirusio žmogaus kūno atgaivinimas. Tokia atgimusi būtybė turi liekamąją sąmonę, išsaugojusi galimybę judėti, todėl gali būti tinkama juodam darbui^[24].

Nuo XIX a. vid. ir iki mūsų laikų, kilus moderniojo spiritizmo bangai, dvasios kviečiamos kitaip, bendravimui naudojamos spiritistinės lentos.